Paskutiniąją metų dieną šv. Mišiose skamba žodžiai: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5). Kitaip sakant, tamsai nelemta nugalėti. Ne tironai, o teisieji taria paskutinį žodį žmonijos istorijoje.
Neatsitiktinai šiais Jubiliejiniais metais mus lydėjo šūkis „Viltis neapgauna“, kuri drąsina kasdien kurti gražesnį pasaulį. Net matydami, kad aplink mus jis susiskaldęs ir neramus, turime išlaikyti viltį ir ją dovanoti pasauliui – ne tik apie ją kalbėti, bet ja gyventi kasdienybėje.
Užbaigdami dar popiežiaus Pranciškaus paskelbtus Jubiliejinius metus ir užverdami popiežiškųjų Romos bazilikų duris, esame kviečiami dar plačiau atverti savo širdžių duris tikėjimo, vilties ir meilės dorybėms.
Kaip tai pasiekti, mums nurodo didysis Viešpaties įsakymas: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. <…> Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12, 30-31).
Prisimenu kadais girdėtą seserų vienuolių vargdienių pasakojimą. Šiandien jos gyvena Amerikoje, tačiau besitraukdamos iš Lietuvos nuo karo pirmiausia atsidūrė Vokietijoje. Pokariu, 1945–1946 m., gyvendamos pabėgėlių stovyklose, dirbo našlaičių kūdikių globos namuose, kuriuose po karo buvo ypač daug vaikų – vienuose namuose sutilpdavo net 200–300 lovelių. Apskritai kūdikių mirtingumas buvo labai didelis dėl ligų ir nepriteklių, tačiau buvo pastebėta, kad skyriuose, kuriuose dirbo seserys, mirtingumas sumažėdavo. Pradėjus aiškintis, ką jos daro kitaip, paaiškėjo, kad seserys pravirkusius kūdikius pamyluodavo, pasūpuodavo ir nuramindavo kaip tai natūraliai daro mamos. Tas nuoširdus prisiglaudimas vaikams dovanodavo gyvenimą.
Kitas rūpestingos ir pastiprinančios meilės pavyzdys – Lietuvos Bažnyčios provincijos, taigi, ir Kauno arkivyskupijos įkūrimas 1926-aisiais, kurio šimtmetį netrukus minėsime. Provincijos įkūrimas leido geriau organizuoti pagalbą tikintiesiems, nes atsirado aiškesnė struktūra, paskatino vietinės kunigijos ugdymą. Sustiprėjusi Bažnyčios struktūra prisidėjo prie švietimo ir socialinių iniciatyvų, kurios ilgainiui turėjo įtakos ir visuomenės moraliniam bei kultūriniam augimui. Bažnytinė provincija tapo dvasinio stabilumo šaltiniu ir vėliau ištikusių istorinių sukrėtimų akivaizdoje.
Tai tik pora pavyzdžių, kurie mums sufleruoja laimingo, prasmingo gyvenimo taisyklę – mokytis mylėti ir dovanoti meilę kitiems labai konkrečiais būdais, negailint jėgų ir laiko. O kad tam pakaktų stiprybės, svarbu iš akiračio nepamesti mums taip reikalingos santykių trejybės: aš – Dievas, aš – kiti, aš – aš. Tai reiškia, kaip man sekasi kurti ir palaikyti santykį su Dievu, su kitu šalia esančiu, ir ar moku būti su savimi: save pažinti, priimti ir atiduoti.
Tegul ateinantys Naujieji įkvepia mūsų širdis save dovanoti. Lai pažadina mumyse drąsą kasdien rinktis šviesą ir viltį – ją liudyti, ja gyventi ir ją nešti tiems, kurie labiausiai stokoja.
Kęstutis Kėvalas, Kauno arkivyskupas metropolitas
