„Kai matai vaikų pokyčius, kaip keičiasi elgsena, atsiranda prieraišumas, pasitikėjimas, jie pradeda skleistis, pajunti džiaugsmą ir motyvaciją. Tai ir yra tikroji globa“, – sako Varėnoje gyvenanti gydytoja kardiologė Jovita Samauskienė. Šiuo metu globėjos šeimoje auga net penki vaikai, trys iš jų netekę tėvų globos ir saugius namus suradę Jovitos šeimoje.
Artėjant didžiausioms metų šventėms, globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ kartu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba grįžta su visuomenės dėmesio sulaukusia socialine kampanija „Mano akims reikia tavo akių“, kurios metu globėjai dalijasi savo patirtimi, kasdienybe, pirmaisiais žingsniais globoje ir stengiasi paneigti egzistuojančius mitus.
Prieš penkerius metus Jovita su vyru augino du – 6-erių ir 9-erių metų sūnus, tačiau labai norėjo šeimoje mergaitės ir pasirinko globos kelią. Pamatę skelbimą, kad organizuojami Globėjų ir įtėvių rengimo programos (GIMK) mokymai, jie ilgai nelaukė – per kelias dienas surinko būtinus dokumentus ir nuėjo į kursus.
„Nei vyro, nei mano giminėje nebuvo globojančių žmonių. Tiesa, mano klasiokė augo didžiuliuose instituciniuose globos namuose. Lankiausi dviaukščiame name, kur ji gyveno. Kaip dabar pamenu, salė, daug lovų, prie vienos iš jų – spintelė. Tokia jos erdvė. Ji neturėjo nei savo kambario, nei tėvų, o darbuotojai nuolat keitėsi. Nežinau, galbūt todėl ir kirbėjo širdyje didžiulis noras globoti – suteikti bent vienam vaikui tikrus namus,“ – pasakoja Jovita.
Jos močiutės šeimoje augo vienuolika vaikų, mamos – keturi, tad ir Jovitai norėjosi gausios, triukšmingos šeimos, kur „vyktų šaršalas ir vaikai aplink bėgiotų“.
Negalėjome kitaip, užgraužtų sąžinė
Pabaigus GIMK kursus, šeima po pusmečio sulaukė skambučio – pagalbos prireikė dviem tėvų globos netekusiems vaikams – 6 mėn. kūdikiui ir 2,5 metų berniukui. Nors šeima planavo auginti mergaitę, nusprendė nuvažiuoti susipažinti su vaikais.
„Kai pamatėme berniukus, iš karto sutikome atverti savo namų duris – jeigu būtume atsisakę, užgraužtų sąžinė. Tad taip tapome keturių berniukų tėvais, o aš iš karto išėjau motinystės atostogų – kolegos labai stebėjosi, bet toks globėjų gyvenimas“, – šypsosi Jovita.
Po 2,5 m. globėjų šeima sulaukė dar vieno skambučio iš globos centro. Šįkart dėl mergaitės. Nuvykę į globos namus ir pamatę besišypsančią mažylę, jie vėl negalėjo atsisakyti. Taip šeimoje atsirado ir penktas vaikas.
Jovita prisipažįsta, kad šiuo metu iššūkių netrūksta – rudenį vyresnysis globojamas berniukas pradėjo eiti į pirmąją klasę, kur tenka ne tik susipažinti su nauja aplinka, bet ir įveikti sustiprėjusius emocinius iššūkius, kurie buvo pastebėti jau seniai.
Jeigu bus problema – išspręsime
Jovita atvira – be vyro paramos niekaip nesugebėtų tinkamai atlikti globėjos pareigų. „Mes labai mylime vaikus, tad turiu besąlyginį vyro palaikymą. Galime lygiavertiškai dalinti pareigomis, atsakomybėmis. Stipri parama būtina, ypač jeigu visuomenė ar artima aplinka nėra itin pozityviai nusiteikusi, kaip nutiko mums“, – pasakoja varėniškė.
Tiek Jovitos, tiek jos vyro tėvai klausė – kam jiems reikalingi tėvų globos netekę vaikai, kai namuose auga biologiniai. Nuolat iš giminaičių ar draugų girdėjo įvairių mitų dėl genetikos, vaiko raidos ar elgesio sutrikimų.
„Globos pradžioje, kai nesijauti tvirtas ir turi įvairių baimių, o dar aplinkui tave sklinda įvairi nuogirdų pilna informacija, imi dvejoti. Tuomet atvirai pasikalbėjome su vyru ir nusprendėme „įjungti blaivų protą“. Mes esame vienoje aplinkoje, kiti – kitoje, vieni negalėtų globoti, o mes galime. Juk nežinai, kokie iššūkiai bus su biologiniais vaikais, taip pat priimi ir tuos, kurie tenka globotiniams. Svarbu vadovautis nuostata: jeigu bus problema – išspręsime“, – optimistišku požiūriu vadovaujasi globėja.
Jovita aktyviai dalyvauja globos bendruomenės gyvenime, įsitraukusi į globos ambasadorės veiklą Varėnos rajone, dalijasi patirtimi ir savo pavyzdžiu įkvepia kitus. Už jautrumą, atsakomybę ir atsidavimą šeimai ji įvertinta apdovanojimu už tėvystę.
Keliauja, žiūri filmus ir kuria tradicijas
Gausi šeima kuria savo tradicijas. Kartą per mėnesį, sekmadieniais, vyresni vaikai arba Jovita su vyru organizuoja „šeimadienius“, t. y. už numatytą biudžetą pakviečia visus į kokią nors vietą mieste ar sugalvoja kitą užsiėmimą visai šeimai. Kita tradicija – tėvadienis – viena para ar savaitgalis, kuris skirtas tėvams pabūti atskirai nuo vaikų. Tuomet juos prižiūri giminaičiai.
„Esame keliautojų šeima. Pavasarį ar vasarą labai daug važinėjame dviračiais, net žygius organizuojame aplink ežerą, rengiame stovyklas. Be to, labai mėgstame žiūrėti filmus. Rudens ar žiemos vakarais susirenkame miegamajame, kur daug sėdmaišių, pasigaminame spragėsių ir suorganizuojame vietinį kino teatrą“, – pasakoja Jovita.
Kartą ar du per metus globėjų šeima aplanko užsienio šalis. Šiemet su automobiliu dvi savaites keliavo po Lenkiją, Austriją, Kroatiją, Italiją. Vaikai kelionių taip pat laukia, jų metu pasiūlo, ką norėtų aplankyti – aktyvi šeima pasiruošia maršrutą ir visą dieną vaikštinėja po lankomus miestus. Pasak Jovitos, kelionės yra ir puiki galimybė pailsėti ir trumpam pamiršti buitį.
Kuo mažiau klausytis aplinkinių
Jeigu Jovitai vienu ar keliais žodžiais reikėtų apibūdinti, ką reiškia globa, tai – namai, saugus prieglobstis. „Man labai smagu matyti, kaip vaikai lekia iš darželio ar mokyklos rėkdami „mamyte“ ar „tėtuk, važiuojam namo“. Pagalvoji, kad tikrai šiems vaikams atvėrei namų duris ir širdis. Man tai didžiulė motyvacija“, – sako globėja.
Ji pataria svarstantiems dėl globos, jeigu yra bent mažiausias noras, klausyti širdies balso, imti ir daryti – užsirašyti į GIMK mokymus ir kuo mažiau klausyti aplinkos bei visuomenės.
