EURIBOR jau pradėjo kilti – ir tai vyksta dar prieš ECB priimant sprendimus dėl bazinių palūkanų. Finansų rinkos šiuo metu tikisi net kelių palūkanų didinimų šiemet, o tai reikštų ir augančias būsto paskolų įmokas. Vis dėlto kyla abejonių, ar tokie lūkesčiai yra pagrįsti ir atitinka dabartinę ekonominę situaciją.
Per pastarąsias savaites 6 mėn. EURIBOR pakilo nuo maždaug 2,2 proc. iki 2,5 proc. Rinkos šiuo metu vertina apie 65 proc. tikimybę, kad bazinės palūkanos bus padidintos jau balandį, 93 proc. – birželį ir daugiau nei 60 proc. – liepą. Jei šis scenarijus išsipildytų, 6 mėn. EURIBOR metų pabaigoje galėtų priartėti prie 3 proc. ribos.
Šie lūkesčiai gyventojams turi labai konkrečią kainą. Kiekvienas palūkanų padidėjimas tiesiogiai atsispindi mėnesinėse įmokose – net ir nedidelis EURIBOR pokytis gali reikšti keliasdešimties eurų skirtumą kas mėnesį.
Pavyzdžiui, vidutinei „Citadele“ banko 144 tūkst. eurų būsto paskolai, paimtai 25 metams, esant 2 proc. EURIBOR dydžiui, mėnesinė įmoka siektų apie 732 eurus, prie 2,5 proc. – apie 772 eurus, o pakilus iki 3 proc. – jau apie 812 eurų. Tai reiškia, kad vien palūkanų pokyčiai gali padidinti mėnesines išlaidas dešimtimis eurų.
Vis dėlto kyla klausimas, ar tokie lūkesčiai yra pagrįsti. Banko nuomone, rinkos šiuo metu pernelyg agresyviai vertina palūkanų didinimo scenarijų. Labiau tikėtina, kad šiemet galėtume sulaukti tik vieno bazinių palūkanų didinimo, o realios ECB galimybės reikšmingai griežtinti monetarinę politiką išlieka gana ribotos.
Pagrindinė priežastis – pasikeitusi ekonominė aplinka. Skirtingai nei 2022 m., kai infliaciją skatino tiek energetikos kainos, tiek spartus paslaugų kainų augimas, šiandien situacija yra gerokai trapesnė. Euro zona tik palaipsniui atsigauna po stagnacijos laikotarpio, o tokios pagrindinės ekonomikos kaip Vokietija vis dar balansuoja tarp stagnacijos ir recesijos.
Tokiomis sąlygomis agresyvus palūkanų didinimas galėtų ne tik pristabdyti atsigavimą, bet ir sukelti naują ekonominio nuosmukio etapą. Darbo rinka jau rodo silpnėjimo ženklus, o atlyginimų augimas euro zonoje sulėtėjęs iki maždaug 2 proc. Tai reiškia, kad papildomas monetarinės politikos griežtinimas dar labiau slopintų vidaus paklausą.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad dabartinė infliacija vis labiau susijusi su išoriniais veiksniais – geopolitine įtampa, energijos ir žaliavų kainų svyravimais, tiekimo grandinių sutrikimais. Tokia infliacija yra mažiau jautri palūkanų normoms, todėl jų didinimas neturi tiesioginio poveikio pagrindinėms kainų kilimo priežastims.
ECB sprendimai taip pat remiasi duomenimis, kurie vėluoja. Energetikos kainų pokyčiai infliacijoje atsispindi maždaug po kelių mėnesių, todėl dalis šiandien matomo spaudimo dar nėra pilnai atsispindėjusi oficialiuose rodikliuose. Tai riboja galimybes priimti agresyvius sprendimus, remiantis dar nepilnais duomenimis.
Todėl labiau tikėtina, kad ECB šiuo metu pasitelkia griežtesnę komunikaciją kaip prevencinę priemonę – siekdamas stabilizuoti infliacijos lūkesčius ir sumažinti spekuliacinį spaudimą kainoms, o ne signalizuodamas apie neišvengiamą spartų palūkanų didinimą.
Šiandien svarbiausia suprasti, kad finansų rinkų lūkesčiai ne visada tampa realybe. Nors palūkanų augimo scenarijus atrodo tikėtinas, dabartinė ekonominė situacija rodo, kad jis gali būti gerokai nuosaikesnis, nei prognozuojama. O tai reiškia, kad ir būsto paskolų įmokų augimas, nors ir tikėtinas, nebūtinai bus toks spartus, kaip šiandien tikisi rinkos.
Komentaro autorė – „Citadele“ banko valdybos pirmininkė, generalinė direktorė Rūta Ežerskienė.
