„Gargždų“ puolėjas Laurynas Vaištaras šį sezoną žaidžia pirmuosius metus LKL, kurią remia „Betsson“, čempionate. Plungiškis neslepia, jog sezono metu augančias minutes bei didėjantį vaidmenį komandoje lemia atkaklus darbas. Vis dėlto L. Vaištarui tenka ir svarbus vaidmuo už aikštelės: būti jungiamąja grandimi tarp lietuviško mentaliteto ir amerikietiškos energijos.
Apie pirmąjį sezoną LKL, kurią remia „Betsson“, mažą krepšinio virtuvę ir ryšį su broliu – LKL akademijos powered by Citadele rubrikos „Pirmas kėlinys“ pokalbyje.
– Pirmieji Jūsų metai LKL, kurią remia „Betsson“, grįžus iš JAV. Nuo 1 iki 10, kokiu balu įvertintumėte savo debiutinį sezoną?
– Stiprus 8, nes prasidėjo gal ne taip, kaip įsivaizdavau, bet su nuožmiu darbu ir atkakliomis treniruotėmis viskas ėjo į priekį ir vis geryn, ir geryn.
– „Gargždai“ taip pat yra lygos debiutantai. Kaip vertinate savo asmeninį vaidmenį naujoje komandoje?
– Manau, kad dabar jau suradau savo rolę, pagaliau, po tam tikro laiko. Nebuvo labai lengva, sakyčiau, nes, kaip ir sakėte, mano pirmieji metai, tad vėl reikėjo susipažinti su europiniu krepšiniu grįžus iš JAV. Ir pajausti visus komandos narius ir trenerį: ko tikisi, ko nori. Manau, kad šio sezono metu visi jau turime savo roles ir jas visai gerai išpildome.
– O kaip kalbant apie komandą neformaliai? Dažniausiai būna neformalios rolės: vienas apsiima tėvišką, vienas – DJ, kitas – juokdarys… Kokią sau priskirtumėte rolę?
– Aš gal visus sujungiu: tiek amerikiečius, tiek lietuvius. Kadangi buvau penkerius metus JAV, žinau, kaip jie bendrauja, kokia jų kultūra, tiek su lietuviais labai gerai sutariu. Tai gal tas „glue guy“, sakyčiau, kuris visus sujungia, visada pakelia nuotaiką. Kai reikia, pasišneka su komandos draugais, pralinksmina ir smagiai leidžia laiką.
– Savo karjeroje žaidėte su įvairių numerių marškinėliais: nuo 12 numerio Kauno „Žalgirio“ antroje komandoje iki 24 Lietuvos jaunių rinktinėje. NCAA ir dabar LKL, kurią remia „Betsson“, pasirinkote 22 numerį. Kokia jo reikšmė, jei tokią turi?
– Gal nėra jokios reikšmės dėl numerio, bet aš norėjau grįžti prie 12, kai buvau universitete, bet buvo užimtas. Norėjau pasiimti 24, buvo užimtas ir tada tiesiog sudėjau šituos du numerius į vieną ir gavosi 22. Taip ir liko. Kažkaip universitete labai prilipo bei patiko ir grįžęs į Lietuvą galvojau tęsti šitą numerį.
– NCCA „Campbell Fighting Camels“ komandoje žaidėte su kitu lygos debiutantu, „Šiaulių“ gynėju Cedricu Hendersonu. Kokia buvo reakcija sužinojus, kad jis atvyksta žaisti į Lietuvą?
– Buvau tikrai nustebęs ir šitas atėjimas man parodė, kad koks pasaulis yra nedidelis, ir kad mes visi esame toje pačioje virtuvėje. Ir, iš tikrųjų, labai džiugu, kad jis turi tokia galimybę pamatyti, kaip ir kur aš užaugau, Lietuvą ir pasidalinti pačia kultūra. Jis man parodė JAV ir aš, tikiuosi, turėsiu galimybę jam parodyti šiek tiek Lietuvos.
– O kaip sportinis azartas žaidžiant prieš buvusį komandos draugą? Ar yra noras įrodyti, kaip pavyko patobulėti?
– Faktas, faktas. Visada gal yra didesnė motyvacija, tu labiau stengies kovoti dėl kamuolių, nes tikrai apsikeičiame tam tikrais žodžiais, kai esame rungtynėse. Bet po rungtynių visada viskas būna gerai: pašnekame, pajuokaujame ir tiesiog stumiame vienas kitą į priekį.
– „Gargždai“ prieš „Šiaulius“ žaidė pirmąsias šio sezono LKL, kurią remia „Betsson“, rungtynes. Kokiais žodžiais apsikeitėte susitikę pirmą kartą koridoriuje ar aikštelėje?
– Kiek pamenu, aš klausiau Cedrico, ką jis daro čia, Lietuvoje, iš tiek toli atvykęs. Ir jis man sakė, kad jam buvo įdomu pamatyti. Kaip ir sakėte, kai mes žaidėme JAV kartu, jis jau žinojo apie Lietuvą, o dabar gali savo akimis mūsų kultūrą pamatyti.
– Jūsų brolis Arnas taip pat yra krepšininkas, šiuo metu žaidžiantis Jūsų gimtojo miesto, Plungės, „Olimpo“ ekipoje. Ar dažnai dalijatės patarimais vienas kitam?
– Taip, dažnai jis atvažiuoja pažiūrėti mūsų rungtynių į Gargždus, kaip žaidžiame jau vyrų krepšinyje, aš dažnai nuvažiuoju pažiūrėti, kaip jis ten atrodo. Tai yra smagu! Aš gal jam labiau duodu tų patarimų, bet jis irgi, jei kažką pamato, ką galėčiau geriau padaryti, tikrai duoda ir nesikuklina įkasti šiek tiek. Ir tas yra smagu, kad turiu brolį, kuris daro tą patį ir vienu momentu mes stumiame vienas kitą taip, nes visada tu nori būti geresnis. Aišku, Arnui dar reikia truputį valgyti sriubos, bet viskas yra prieš akis. Kiekvieną vasarą dirbame kartu: aš kažką parsivežu iš JAV, jam parodau, jis irgi kažką pamatęs man parodo.
– O kieno patarimai – jūsų ar brolio jums – būna taiklesni?
– Aš manau, kad mano. Aš pasiimsiu ant savęs šitą. Tiesiog yra daugiau patirties: mačiau jau daug skirtingo krepšinio, bet Arnelis neatsilieka, neatsilieka.
– Ar yra patarimas, kurį pasakė šeimos narys, treneris, kuriuo Jūs vadovaujatės kiekvieną dieną? Koks jis būtų?
– Daug yra, bet disciplina, sunkus darbas visada tau duos vaisių ir nesvarbu, ar yra sunku, ar nenori, ar tinginiauji, reikia išlikti stabiliu, daryti tai, ką myli, mėgsti. Tiesiog visada nepasiduoti, nepalūžti, nes kas nenužudo, tas padaro mus stipresniais.
– Užaugote „Žalgirio“ jaunimo sistemoje su Gyčiu Masiuliu, Roku Jokubaičiu, Ignu Sargiūnu, vėliau krepšinio įgūdžius tobulinote penkerius metus NCAA lygoje. Per tuos metus net neabejoju, jog pavyko sutikti žinomų žmonių, tad kas būtų jūsų žymiausias asmuo mobilaus kontaktų sąraše?
– Turbūt gal Roko Jokubaičio, kuriam galėčiau dabar paskambinti ir tikrai atsilieptų. Be to, gerai sutariame, bet, kaip ir sakėte, labai daug yra tų iš krepšinio pusės sutiktų žmonių. Kartais sutinki tokių žmonių, kur kartais net nebūtum pagalvojęs, kad tai buvo įmanoma.
– O kokį palinkėjimą norėtumėte perduoti būsimiems LKL, kurią remia „Betsson“, debiutantams?
– Išsilaisvinti nuo pat pradžių. Nereikia labai apsikrauti, kad „oi, čia LKL“, gal visada svajojome grįžti į šitą lygą. Nėra čia taip baisu. Kai esi pasiruošęs, tu gali atvykti ir parodyti, ką tikrai gali ir visi tik to nori: pamatyti, ką tu moki, ką tu kiekvieną dieną dirbi. Ir gal drąsos, daugiau drąsos.
