Kai daugelis įsivaizduoja Everestą, prieš akis dažniausiai iškyla triumfo akimirka aukščiausiame pasaulio taške. Tačiau Lietuvos alpinistas Tomas Stuglys sako, kad tikroji Everesto istorija prasideda ten, kur baigiasi romantizuoti socialinių tinklų vaizdai.
Šių metų ekspedicijos metu, kuri truko 46 dienas, T. Stugliui teko ne tik kovoti su uraganinio stiprumo vėjais, ekstremaliu šalčiu ir deguonies stygiumi. Kelyje į viršūnę vyras peržengė žuvusio žmogaus kūną, stebėjo serako – didžiulio, nestabilaus kabančio ledo krioklio luito, susidarančio judant ir trūkinėjant ledynams, griūtį ant alpinistų ir pats kelias valandas praleido mirties zonoje be papildomo deguonies.
„Viršuje nuolat jauti mirtį šalia savęs. Matai žuvusius žmones, alpstančius ir be jėgų besileidžiančius alpinistus. Matai nušalimus. Ten atsiranda ne baimė, o didžiulė pagarba kalnui ir jo galiai“, – pasakoja T. Stuglys.
Šių metų sezonas Evereste buvo vienas sudėtingiausių per pastaruosius metus. Dėl milžiniško nestabilaus serako ilgą laiką buvo uždarytas pavojingiausiu laikomas Khumbu ledynas. Būtent panašus ledo luitas 2014 metais čia pražudė net 16 alpinistų ir privertė nutraukti visą sezoną.
„Khumbu ledynas yra viena baisiausių vietų, kuriose man teko būti. Prie mano akių vienas serakas užgriuvo tris alpinistus. Tik vėliau sužinojome, kad jie išgyveno“, – prisimena jis.
Visgi didžiausias pavojus dar laukė priešakyje. Kuomet 8300 metrų aukštyje užšalo vyro deguonies sistema, šis iki maždaug 8500 metrų kopė praktiškai be papildomo deguonies, rizikuodamas bet kurią akimirką prarasti sąmonę.
Situaciją pavyko suvaldyti, tačiau leidžiantis deguonis pilnai baigėsi.
„Maždaug dvi valandas leidžiausi be papildomo deguonies. Iš to laiko mažai ką prisimenu. Tik stipriai besisukančią galvą ir neklausančias kojas. Tai buvo viena pavojingiausių visos ekspedicijos akimirkų“, – prisipažįsta jis.
Kitas emociškai vienas stipriausių ekspedicijos išgyvenimų vyro laukė ir jau visai netoli viršūnės. Maždaug 8790 metrų aukštyje lietuvis susidūrė su vaizdu, kurio, pasak jo, neįmanoma pamiršti – jam teko peržengti mirusio žmogaus kūną.
„Žinojau, kad tas žmogus žuvo leisdamasis nuo viršūnės. Tą akimirką supranti, kokia trapi yra riba tarp gyvenimo ir mirties. Tai privertė labai rimtai susimąstyti“, – sako T. Stuglys.
Virš 8000 metrų esantis aukštis ne veltui vadinamas mirties zona. Dėl itin mažo deguonies kiekio žmogaus organizmas ten pamažu pradeda nykti, o kiekvienas papildomas praleistas momentas didina riziką nebegrįžti.
Paradoksalu, tačiau didžiausiu iššūkiu Tomas vadina ne fizinį skausmą: „Kalne labiausiai pasiilgsti žmonių. Guli palapinėje ir lauki. Supranti, kad pasiilgsti ne patogumų ar daiktų, o artimųjų.”
Būtent todėl viena jautriausių akimirkų įvyko jau pasiekus viršūnę. Stovėdamas aukščiausiame Žemės taške jis nufilmavo vaizdo žinutę žmonai.
„Pažadėjau, kad daugiau niekada taip nerizikuosiu. Tada supratau, kad mano žmona per šiuos metus įkopė į savo Everestą“
Šių metų gegužės 20-oji į Everesto istoriją pateko ir dėl dar vienos priežasties. Tą dieną buvo užfiksuotas visų laikų rekordas – viršūnę pasiekė net 274 žmonės.
Dėl susidariusių spūsčių T. Stugliui teko net keturias valandas prastovėti eilėje beveik 9000 metrų aukštyje: „Nemaža dalis alpinistų dėl tokių kamščių nušalo pirštus.“
Nors ekspedicija baigėsi sėkmingai, jos pasekmes Tomas jautė dar ilgai grįžęs namo: „Savaitę gyvenau tarsi sulėtintame filme. Nuolat kažką pamiršdavau, sunkiai susikaupdavau, jautriai reagavau į aplinką. Atrodė, lyg būčiau vartojęs stiprius raminamuosius. Pirmomis dienomis net vengiau vairuoti.“
Nepaisant visų patirtų pavojų, lietuvis neslepia – kalnai jo vis dar nepaleidžia.
„Vos nusileidęs jau svajojau apie kitą kalną. Tik šį kartą sunkiausia užduotis gali būti gauti žmonos leidimą“, – juokiasi T. Stuglys.
Pranešimas žiniasklaidai
