Šiemet sukanka lygiai 60 metų, kai Vilniaus universiteto bibliotekininkei Onai Šimaitei už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Ji tapo pirmąja iš daugiau kaip 900 lietuvių, kuriems Izraelio Yad Vašem institutas suteikė šį garbingą pripažinimą.
Siekiant paminėti šią prasmingą sukaktį, šių metų lapkričio 14 dieną 17 val. Telšių ješivoje įvyks Lietuvos žydų gelbėtojams skirtas koncertas, kurio metu nuskambės pasaulinė premjera – litvakų kilmės JAV kompozitoriaus Lee Kesselman kūrinys „The Librarian“ („Bibliotekininkė“). Tai keturių dalių siuita violončelei, fortepijonui ir senoviniams hebrajiškiems instrumentams – šofarams.
Onos Šimaitės gyvenimui ir jos drąsiai misijai įamžinti skirtas kūrinys muzikiniais vaizdiniais atskleis skirtingus šios iškilios Lietuvos asmenybės gyvenimo etapus – nuo prieškario Vilniaus kultūrinės įvairovės ir lietuvių bei žydų bendrystės iki tragiškų Holokausto įvykių, pasiaukojančio pasipriešinimo ir istorinio pripažinimo.
Siekdami labiau prisiliesti prie šio kūrinio, kalbiname Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantį kompozitorių Lee Kesselman.
– Kaip sužinojote apie Oną Šimaitę ir kas labiausiai jus sujaudino jos gyvenimo istorijoje arba paskatino sukurti jai dedikuotą kūrinį? Ar buvo koks nors konkretus šios nepaprastos moters gyvenimo epizodas, kuris pirmiausia įkvėpė mintį sukurti muziką?
– Onos Šimaitės vardas pradėjo vis dažniau iškilti man skaitant knygas apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“ arba „Knygų kontrabandininkus“, kai rinkau medžiagą savo choriniam kūriniui „Wagon of Shoes“ ir domėjausi Abraomo Suckeverio istorija.
Gyvendamas Čikagoje, dalyvavau Vilniaus 700 metų jubiliejaus minėjime, kurį organizavo Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Čikagoje. Šiame renginyje dalyvavo autorė Julija Šukys, skaičiusi ištraukas iš savo knygos „Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“.
Pabendravau su autore, perskaičiau knygą ir buvau visiškai sužavėtas šia istorija. Mane domina pasakojimai apie „paprastus“ žmones, kurie padaro nepaprastų dalykų. Manau, Ona Šimaitė buvo viena iš tokių.
Jos gyvenimas – kaip ne žydų tautybės moters, kuri pati pasirinko imtis nepaprastų darbų, – moko mus labai svarbios pamokos. Ji taip pat labai iškalbingai atskleidžia žydų ir ne žydų santykius Lietuvoje krizės laikotarpiu.
– Jūsų kūrinys „The Librarian” („Bibliotekininkė“) pasakoja apie žmogų, kurio drąsa ir pasiaukojimas atsiskleidė vienu tamsiausių Europos istorijos laikotarpių. Kaip muzika gali perteikti tokią sudėtingą istoriją, derindama istorinį skausmą, žmogiškumą ir viltį?
– Muzika turi galią suteikti pasakojimui papildomų emocinių sluoksnių. Vien žodžiais papasakota istorija gali sudominti, tačiau nebūtinai sujaudinti.
Onos Šimaitės istorija yra nepaprasta, dramatiška ir paveiki, tačiau muzika gali suteikti jai emocinių ir prasminių sluoksnių, gerokai peržengiančių tai, ką galima išreikšti vien žodžiais.
Kompoziciją sudaro keturios dalys, kurių kiekviena atspindi skirtingą Onos Šimaitės gyvenimo etapą.
– Kaip kūrėte muzikinį pasakojimą ir kokią emocinę kelionę norėtumėte pasiūlyti klausytojams?
– Mano geras draugas Tadas Daujotas pasiūlė bendrą kūrinio dramaturginę koncepciją. Dirbome kartu, bendradarbiaudami. Užuot bandęs muzikos priemonėmis tiksliai atkurti konkrečių įvykių siužetą, stengiausi keturių dalių pavadinimais perteikti dvasią ir nuotaiką, būdingą keturiems skirtingiems Onos Šimaitės gyvenimo aspektams.
Kiekviena dalis turėtų atverti klausytojui langą į apmąstymus ir vaizduotę. Tai pasakojimas apie skirtingų kultūrų žmonių draugystės džiaugsmą ir ypatingą jos grožį, dramatiškas pastangas gelbstint kultūros vertybes, dokumentus ir žmones, nelaisvės tamsą bei suvokimą, kad šviesa galiausiai nugali tamsą.
Keturios kūrinio dalys:
1. Lietuvių ir žydų draugystė
2. Vokiečių okupacija – žydų gelbėjimas
3. Dachau koncentracijos stovykla
4. Pasaulio tautų teisuolės vardo suteikimas
– Kodėl pasirinkote būtent tokį instrumentinį ansamblį – violončelę, fortepijoną ir šofarus? Ką kiekvienas instrumentas simbolizuoja kūrinyje ir kaip jų skirtingi tembrai padeda papasakoti Onos Šimaitės istoriją?
– Su Tadu diskutavome, koks kamerinis ansamblis geriausiai padėtų įgyvendinti mūsų meninius tikslus. Egzistuoja puiki tradicija kurti trio fortepijonui ir kitiems instrumentams. Manau, violončelė iš prigimties yra labai universali ir išraiškinga, o dėl savo plataus diapazono suteikia muzikai gilumo. Visada jaučiau, kad violončelė yra itin dvasingas instrumentas, turintis labai žydišką balsą.
Fortepijonas gali atlikti daugybę funkcijų – perteikti melodiją, akompanuoti, aprėpti platų garsų diapazoną ir kurti įvairias muzikines faktūras.
O šofaras pats savaime yra kvietimas maldai ir garbinimui. Tai instrumentas, turintis ilgą istorinę tradiciją, simbolizuojantis žydų tautos tęstinumą ir ryšį su Dievu sudaryta Sandora. Nuo Abraomo ir Izaoko istorijos laikų šofaras yra žydų tautos garsas ir simbolis. Nors šis instrumentas turi tam tikrų techninių galimybių apribojimų, jis kalba žydų tautos širdimi ir balsu.
Šiame muzikiniame kūrinyje šofaras susijungia su fortepijonu ir violončele, kad kartu papasakotų muzikinę istoriją. Tai yra žydiškas šios istorijos pasakojimas, o šofaras – instrumentas, simbolizuojantis žydų tradiciją.
Būdamas Amerikos žydas, kurio protėviai gyveno Lietuvoje, stengiuosi kurti muziką, turinčią dvasinį atgarsį mano paties viduje. Visą gyvenimą sinagogose girdėjau šofaro garsą. Pats jo skambesys man turi šventumo atspalvį.
Ona Šimaitė gelbėjo žydus rizikuodama savo gyvybe, tačiau jos ginklai buvo ne jėga ar smurtas, o žmogiškumas, drąsa ir tvirtas moralinis įsitikinimas.
– Kaip siekėte šias savybes išreikšti per muziką?
– Stengiausi kuo giliau leistis į jos istoriją, asmenybę ir įvairius jos gyvenimo niuansus. Ji nebuvo karinė didvyrė. Ji buvo knygų pasaulio žmogus, todėl jos herojiški poelgiai atrodo dar labiau nepaprasti.
Gilindamasis į jos gyvenimo istoriją, siekiau apie ją papasakoti pasitelkdamas grožį, lyrizmą ir emocinį poveikį – perteikdamas tą nesmurtinį, nuoširdų ir jautrų jos gyvenimo pradą.
– Ką Onos Šimaitės istorija reiškia mums šiandien, praėjus dešimtmečiams po Holokausto? Kokią pagrindinę žinią norėtumėte perduoti klausytojams savo kūriniu „The Librarian” „Bibliotekininkė“?
– Man didelė garbė turėti galimybę savo muzika įamžinti Onos Šimaitės gyvenimą. Kiekvienas iš mūsų gali daryti įtaką pasauliui. Savo kūryba pasakojame istorijas, kurios turi prasmę. Prisimename žmones, kurie kažką pakeitė, padarė įtaką, tapo pavyzdžiu to teisumo, kurį esame įpareigoti puoselėti.
Kalbėdamas apie judaizmą mėgstu sakyti, kad mums įsakyta gyventi teisingai ir dorai. Akivaizdu, kad Onos Šimaitės gyvenimas buvo tikro dorumo ir teisumo pavyzdys.
Sakyčiau, kad būtent to siekiu ir savo muzikoje – pasakoti apie žmones, kurių gyvenimas yra pavyzdys, kaip verta gyventi. Jeigu man pavyksta tokias istorijas kaip Onos Šimaitės papasakoti taip, kad muzika suteiktų joms papildomos prasmės ir emocinio gylio, vadinasi, man pavyko pasiekti savo tikslą.
Kad ir kokia būtų mūsų profesija ar pašaukimas, manau, visi turime atsakomybę suteikti prasmingumo pasauliui, mokyti, šviesti ir kurti vertę aplinkoje, kurioje gyvename – tiek savo profesine veikla, tiek asmeniniu gyvenimu.
Man, kaip kompozitoriui ir muzikantui, būtent muzika yra būdas paliesti žmonių širdis. Ona Šimaitė prisimenama Jad Vašem memoriale. Apie ją pasakojama ir Julijos Šukys knygoje. Jeigu mano muzika taip pat padės atkreipti dėmesį į jos nepaprastą gyvenimą, vadinasi, savo tikslą būsiu pasiekęs.
– Dėkojame už pokalbį.
Lee Kesselman kūrinys „The Librarian“ lapkričio 14 dieną, 17 val. Telšių ješivoje. Renginio metu Lietuvos žydų gelbėtojams skirtą muzikinę programą atliks violončelininkas Rokas Vaitkevičius, pianistė Simona Zajančauskaitė ir šofarais grojantis Tadas Daujotas.
Renginys nemokamas. Būtina registracija.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, asociacija „Izraelio – Lietuvos prekybos rūmai“. Projekto partneriai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, informaciniai rėmėjai: laikraščiai „Kalvotoji Žemaitija“, „Telšių Žinios“, Žemaitijos turizmo informacijos centras ir Knygos.lt.
