Aistė Vareikytė, LMC, „Šeimos instituto“ bendradarbė
Patarlėms būdingas prieštaringas tu pačių objektų ir reiškinių vertinimas atskleidžia ir paties gyvenimo nevienalytiškumą. Vaizdingų ir šmaikščių posakių lobynas, rodos, neišsemiamas: panorėjęs kiekvienai situacijai nesunkiai surasi patį tinkamiausią.
Apie patarlėse ir priežodžiuose atsispindintį lietuvių požiūrį į šeimos kūrimą, vienišius ir gyvenimo draugo paieškas – pokalbis su Giedre Bufiene, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus jaunesniąja mokslo darbuotoja, Lietuvių patarlių ir priežodžių sąvado rengėja.
Ką lietuvių liaudies patarlės ir priežodžiai pataria šeimos kūrimo klausimais?
Lietuvių patarlės vadovaujasi blaivia nuovoka ir sveiku protu, todėl primygtinai ragina neišsišokti, visur laikytis saiko. Lietuvių ir kitų Europos tautų patarles daugiausia kūrė žemdirbiai valstiečiai. Sunkios, dažnai atšiaurios gyvenimo sąlygos suformavo atsargų santykį su aplinka, ryškų polinkį į kritiškumą ar net skepticizmą.
Sakoma, kad nesvarbu, kokį sprendimą priimsi – vis tiek gailėsiesi. Prisiminkime gerai žinomą posakį Bėda vedus, bėda nevedus, arba kitą – Nesiženijęs nebūsi, apsiženijęs pražūsi. Čia ir atsiskleidžia didžioji dilema: vieni vargai spaus nevedus, kiti užklups susituokus.
Vienišių sugėdinsime sakydami Vyras be žmonos – kaip šuo be grandinės, o šis atsikirs Su viena dūšia nors ir po grūšia… Pats gyvenimas yra prieštaringas ir situacija nelygu situacijai.
Vesti ir ištekėti – vienas svarbiausių gyvenimo sprendimų. Ką apie tai sako patarlės ir priežodžiai?
Lietuviai santuoką vertino itin atsakingai. Prisiminkime, pavyzdžiui, pasirengimo vestuvėms laiką – piršlybas, žvalgytuves, užsakus. Vesti – tai ne arklį mainyti, todėl tinkamos žmonos paieškos reikalauja aktyvių pastangų, laiko ir atsargumo. Atsainiai į tai ranka numojantį vyrą pašiepdavo, kad šis po čigūnu pasilindęs pačios ieško… O tam, kad nebūtų apakinti vien merginos grožio, žmonės vienas kitam primindavo, jog iš pačios gražumo sotus nebūsi, todėl verčiau pasirūpinti merginos darbštumu, išmintimi ir dorove.
Ar kraitis ir pasoga dažnai nulemdavo vyro ar žmonos pasirinkimą?
Taip, tai – itin svarbūs veiksniai. Sėkmingiausias santuokas sudarydavo panašaus socialinio statuso poros, o tiems, kurie nesuskubdavo pasirūpinti būsimos šeimos gerove, primindavo Pirma pataisyk gūžtelę, paskui gauk vištelę. Tiesa, pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai finansinis statusas buvo vertinamas daug labiau už būsimosios charakterio savybes. Ar žinote posakį Žentinė – kad ir naginė? Vis dėlto nepamirškime, kad patarlėse ir priežodžiuose atskleidžiama gero charakterio ir meilės svarba (Nors po beržo lapeliu, bet su jaunu berneliu; Su žmogum gyvensi, ne su pinigais). Kita vertus, ko žmogus ieško, tą ir randa – Mešką vedęs, meška ir džiaugsis.
Kaip buvo skatinamos ankstyvos santuokos? Kodėl?
Visi puikiai prisimename pasakymą Anksti kėlęs, jaunas vedęs nesigailėsi. Tai ypač senas tarptautinis posakis, būdingas ne tik lietuviams, bet ir mūsų broliams latviams, kaimynams slavams (lenkams, rusams) ir vokiečiams. Tuos jaunuolius, kurie vis atidėlioja ar privengia tuoktis, gudriai paskatiname, ir dar priduriame: juk žmona bus jauna ir graži, o vaikai – jau paaugę, sūnūs – kaip broliai, o dukros – kaip seserys. Be to, kuo anksčiau užauginsi vaikus, tuo greičiau sulauksi laisvės senatvėje…
Vien lietuvių kalba randame 238 šio posakio variantus, o bene seniausias užrašymas (lenkų kalba) siekia 1600 m. Tai liudija ypač turtingą šio posakio istoriją ir platų jo paplitimą.
Kokį požiūrį amžiaus skirtumą pastebime lietuvių patarlėse ir priežodžiuose?
Lietuviai gana palankiai žiūrėjo į nedidelį, iki 10 metų skirtumą tarp vyro ir žmonos: merginos greičiau subręsta, todėl galima į žmonas imti ir jaunesnę nuotaką (Bernas jau balnely, o merga dar lopšely). Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad į jaunesnę pačią žiūrima palankiau (Senam vyrui jauna pati – liekarstva), o štai jaunas vyras brandžiai moteriai – neganda ir nelaimė (Senai pačiai jaunas vyras – vargai ir klapatai).
Jauną mergaitę, nenorinčią tekėti už vyresnio vyro, žmonės ramindavo sakydami Geriau po seno barzda, nekaip po jauno lazda. Juk senas vyras mylės ir globos, o jaunas, stiprus gali ir prilupti supykęs…
Vestuvės. O kas po to?
Iš trijų dienų džiaugsmo, visam viekui kauksmo. Šmaikšti, šiurkštoka kalba – būdinga šiam žanrui – tik patvirtina, kad sugyventi šeimoje nėra nei paprasta, nei lengva, o kontrastą tarp didžiulės viso kaimo šventės ir kasdienybės gali būti sunku nuspėti.
Kitoje interviu su Giedre Bufiene dalyje domėsimės žmonos padėtimi naujuose namuose, sugyvenimu šeimoje ir kas gi siunčia trečią žmoną…
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.
