Asmeninės bibliotekos pasmerktos dulkėti

Bibliotekų metais daug dėmesio skiriama skaitymui, bet beveik nekalbama apie privačių bibliotekų likimą.

O senoji lietuviška inteligentija jų turi nemažai: knyga visais laikais buvo vertybė, todėl daugelis jas perduodavo kartų kartoms. Skaitymą dvasios penu inteligentija laikė ir sovietmečiu, kai knygos buvo pigios, bet gauti jų buvo sunku.

Vieną didžiausių asmeninių bibliotekų Tauragės apskrityje sukaupusių upyniškių tautodailininkų Vaidilutės Jončaitės ir Klemenso Lovčiko namuose – per 5 tūkst. knygų, o kiek senų, kone prieš šimtą metų išleistų, todėl retenybe tapusių periodinių leidinių, niekas net neskaičiavo. Tarp jų – ir keliasdešimt prieškariu leisto „Ūkininko patarėjo“ numerių.

Į Upyną – su knygų spinta

Kalbėdama apie knygas, Vaidilutė prisimena savo vaikystės skaitinius. Namuose daug knygų nebuvo, visos tilpo į vieną etažerę, tačiau tėveliai, paprasti žmonės, suprato jų vertę.
„Tėtis buvo ūkininkas, augino kiaulėms daug pupų. Kai vakarais pasikalbėti susirinkdavo kaimo vyrai, duodavo jiems pupas aižyti, o mums su broliu liepdavo garsiai knygas skaityti. Brolis sakydavo, kad nemoka ir tuoj pat pabėgdavo, o man skaityti patiko – bibliotekininkė Verpečinskienė gerų knygų pririnkdavo, nedidukė būdama perskaičiau „Vargdienius“, „Don Kichotą“. Vyrai juokdavosi ir prašydavo dar kartą perskaityti jiems patikusią vietą, o man buvo graudu ir gaila beatodairiško kovotojo“, – juokiasi mokytoja.

Kokia didelė ir turtinga gali būti asmeninė biblioteka, V. Jončaitė pamatė studijų metais, apsilankiusi svečiuose pas savo draugę Sigutę – jos tėvai labai domėjosi daile, turėjo daugybę vertingų meno albumų, o knygos, sukrautos į lentynas iki pat lubų, užėmė visą kambarį. „Pagalvojau, kaip būtų gera turėti tiek knygų – pasistatei kopėtėles ir pasiėmei kurią nori, nereikia nė į biblioteką eiti“, – prisimena Vaidilutė.

Nuo tada ir ji pradėjo kaupti savo biblioteką. „O Klemensas nepykdavo, kad knygas pirkdavome. O, kaip sunku būdavo jų gauti!“, – laiminga šypsosi visą gyvenimą meilę knygai išsaugojusi ir savo mokiniams ją įskiepijusi mokytoja.

Prisiėjo ieškoti „blato“

V. Jončaitė juokiasi prisiminusi, kokių smagių istorijų per gyvenimą yra nutikę. „Pasaulio biblioteką“ užsiprenumeruoti Klemensas į Šilalę važiavo iš vakaro, per naktį laukė eilėje, bet prenumeratos negavo. Kai viena giminaitė, daugiavaikė motina, gavo prenumeratą ir perleido Klemensui, abu iš džiaugsmo šokinėjo.

„Knygos buvo didelis deficitas, bet mes turėjome „blatą“. Tauragės knygyne dirbo moteris, kuriai nuveždavome obuolių sulčių iš savo sodo, o ji mums palikdavo knygų. Visas galėjome nusipirkti, geras poezijos rinkinėlis tik 14 kapeikų kainavo“, – prisimena Vaidilutė.

Supratimas, kokia iš tiesų yra knygų vertė, pasak jos, atėjo gerokai vėliau.
„Kai mano sesuo chemikė paprašė prieš karą į Ameriką išvažiavusios ir ten pasilikusios savo draugės nupirkti kažkokią labai vertingą knygą apie chemiją, gavome atsakymą, kad būtinai nupirks, bet reikia palaukti, kol jos vyras Haris gaus atlyginimą. Tada neįsivaizdavome, kaip galima neturėti pinigų knygai – juk jos tokios pigios. Tik dabar visi suprato, kiek iš tiesų kainuoja knygos ir kad ne kiekvienas išgali nusipirkti net labiausiai patikusią“, – sako V. Jončaitė.

Spausdintas žodis buvo brangenybė

K. Lovčikui labiausiai patinka istorinės knygos ir pasakojimai apie gamtos paslaptis. Vaidilutė pirmiausia pirkdavusi lietuvių grožinės literatūros leidinius. Jų bibliotekoje sukaupta daugybė liaudies meno albumų ir, žinoma, neįkainojama dainynų kolekcija, nes V. Jončaitė ne vienus metus vadovavo visoje Žemaitijoje garsiam Upynos vidurinės mokyklos etnografiniam ansambliui „Kukutis“. Didelę bibliotekos dalį sudaro tautosakos ir tautodailės leidiniai.

Antrame Lovčikų namų aukšte visos kertės užpildytos senais laikraščiais, žurnalais ir knygomis, dauguma leidinių – prieškariniai. Ypač sena yra religinė literatūra, vaikiški leidiniai, kuriuos Klemensas paveldėjo iš savo tėtuko, o šis parsigabeno iš dėdės klebono. Kai kunigas mirė, Klemensui buvo treji metai, todėl visas tas knygas jis perskaitė dar vaikystėje. Kartais net pajuokauja, kad su Brazdžioniu karves ganė – poeto tomelį „Per pasaulį keliauja žmogus“ visą jaunystę po pažastimi nešiojosi.

Saugoti senus leidinius Klemensą išmokė tėvas, nuolat primindavęs, kad „ateis laikas, kai tokios literatūros nebus, o turėsite ką paskaityti“. Spausdintas žodis jam buvo brangenybė, todėl vaikus ragino laikraščius, žurnalus komplektuoti ir surišus saugoti.

Įdomesni nei knygos

Tarp daugybės senų laikraščių komplektų yra ir 1936, 1939, 1940 metais išleistų „Ūkininko patarėjo“ numerių. Pavarčius sutrūnyti baigiančius lapus netrunki įsitikinti, kad ūkininkams ir anuomet buvo nelengva: laikraštis rašė apie nukritusias grūdų kainas, pašarų ir pakratų kokybę, medelių skiepijimą. Metinė laikraščio prenumerata kainavo 5 litus, bet anuomet tai buvo dideli pinigai, savaitraštį užsiprenumeruoti galėjo ne kiekvienas ūkininkas.

K. Lovčikas juos surinko iš apleistų palėpių, melioracijos nukeltų sodybų griuvėsių. Nešė namo, valė dulkes, rūšiavo, skaitė. Sako, širdis džiaugėsi, lyg kokį gerą darbą padarius. Anuomet daugelis dar abejojo, ar kam tų senų laikraščių reikės, o dabar jau visi sutinka, kad labai įdomu sužinoti, kaip nepriklausomoje Lietuvoje gyveno žmonės, kuo jie džiaugėsi, kokias problemas sprendė. Kur kitur, jei ne toje, anot Klemenso, makulatūroje apie tai perskaitysi.

„Dabar tie Klemenso laikraščiai ir žurnalai turi kur kas didesnį pasisekimą nei mano knygos. Atvažiavę vaikų draugai ilgam apsiverčia tais spaudiniais ir džiaugiasi randantys juose įdomių dalykų“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė V. Jončaitė.

Ir kaip nebus įdomu, jei K. Lovčikas saugo tai, ką turi nebent muziejai. Pavyzdžiui, 1945 m. gegužės 5 d. vieno lapelio laikraštį „Tiesa“ su tarybinio informacijos biuro pranešimu, skelbiančiu, kad didvyriškoji Raudonoji armija užėmė Berlyną ir amžinai likvidavo vokiškojo imperializmo ir agresijos lizdą. Kur kitur tokį leidinį dabar gali rasti?

Bet tarp Klemenso išsaugotų knygų yra ir tokių, už kurių skaitymą, o juo labiau laikymą, soviet­mečiu galėjai pas baltas meškas mažiausiai kokį dešimtį metelių pasisvečiuoti. Bet Klemensas, tarsi to nežinodamas, mielai dalijosi savo turtais su a. a. Kaziu Jukniumi, o šis dar plačiau leido į pasaulį, kad kuo daugiau žemaičių pasiskaitytų apie Rainių tragediją ir kitus karo metais įvykdytus sovietinių komunistų nusikaltimus žmoniškumui.

Biblioteką pakeitė internetas

Bene daugiausia sukauptų knygų Klemensas dabar laiko klėtyje. Pasistatė ją dar kolūkio laikais, norėdamas turėti savo dirbtuves, o jas ėmė ir užkariavo knygos.

Dar prieš dešimtmetį Lovčikų namuose savaitgaliais neužsidarydavo durys – iš studijų grįžę buvę mokiniai ateidavo analizuoti Klemenso surinktos senosios periodikos, knygų pasirinkti užsukdavo kaimynai. Upyniškiai negailėjo savo turtų nei saviems žmonėms, nei nepažįstamiems svečiams. Ne visada ir užsirašydavo, kam ką davė – tikėjo, kad knygos nedings, o jei kuri ir „užsibūdavo“ svečiuose, ramino save, kad tam žmogui jos gal labiau reikia.

Bet Upynos šviesuolių sodybos takai jau seniai baigia užželti. Viską, ko anksčiau reikėjo ieškoti bibliotekoje, dabar pakeitė internetas. Vaidilutei skaudu, kad niekam nieko jų bibliotekoje nebereikia, jei ir apsikeičia viena kita knyga, tai tik su kaimynais ir daugiausia – naujomis knygomis.

Jie puoselėja idėją įkurti lauko skaityklą: sudėtų kokioje gražioje vietoje įdomesnes knygas, tegul žmonės ima ir skaito – juk į biblio­teką nueiti daugelis neprisiruošia. Perskaitę atgal atneštų, o jei neatneštų, irgi nieko blogo neatsitiktų. Taip dalijant knygas bibliotekos saugojimas įgautų prasmę.

Kad teiktų žmonėms džiaugsmą

Vaidilutė tikisi, kad niekas svetimas jų namuose neapsigyvens, tad ir knygoms visada bus vietos. Bet ne vien džiugios mintys galvoje pinasi – patys ne kartą jau yra traukę knygas iš laužaviečių, kuriose mirusių kraštotyrininkų ir tautodailininkų vaikai degino tėvų namuose sukauptą šlamštą.

Klemensas tikina tokių laužų – net kokių 5 metrų skersmens, jau matė ne kartą. Ir liepsnojo juose ne tik pasaulinės literatūros šedevrai. Ugnis naikino gražiausius audinius, ir iš Sibiro lagerių parsivežtus „čemodanus“ – tai, ką reikėjo atiduoti muziejui. Priekaištų nustebinti šviesuolių vaikai teisinosi, jog negalėjo įeiti į trobą – tiek daug visko prikaupta, kampai ir takai įvairiausiu šlamštu užversti.

„Gaila, kad dabar toks požiūris“, – prisiminęs garsaus Šilalės kraštotyrininko Antano Brazausko palikimą, skaudžiai atsidūsta K. Lovčikas. Bet ir saugoti, jo nuomone, tai, kas surinkta, prasminga tik tada, kai tuo gali pasidžiaugti žmonės – neužtenka sukrauti sandėliuose, už užrakintų durų.

Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos