Lietuvos potvynių istorija yra ilga ir skausminga. Kiekvienas didesnis potvynis – tai ne tik statistiniai duomenys apie vandens lygį, bet ir šimtai ar tūkstančiai sugriautų gyvenimų, prarastų namų, sunaikintos infrastruktūros.
1931 metų Vilniaus potvynis. Tai vienas didžiausių ir labiausiai įsiminusių potvynių Vilniaus istorijoje. Po ypač sniegingos žiemos ir staigaus atšilimo Neris tiesiog išėjo iš krantų, užliejusi didžiąją dalį žemutinės Vilniaus dalies, įskaitant Antakalnį, Užupį, Žvėryną ir Katedros aikštę. Vandens lygis istoriškai aukštai pakilo, siekdamas iki 4,24 metro virš normalaus. Šimtai namų buvo apsemti, gatvės virto upėmis, o gyventojams teko gelbėtis valtimis. Šis potvynis parodė miesto pažeidžiamumą ir tapo iššūkiu atsistatymui. Pasak amžininkų, vanduo siekė iki antrųjų pastatų aukštų, o Katedros aikštėje plaukiojo ledo lytys.
Nemuno deltos amžina drama – Rusnės salos bėdos. Nemuno deltos regionas, ypač Rusnės miestelis ir aplinkinės vietovės, yra tarsi potvynių sinonimas Lietuvoje. Čia potvyniai kartojasi beveik kasmet, ypač pavasarį. Labiausiai įsimintinas XX amžiaus potvynis įvyko 1958 metais, kai Nemunas ne tik išėjo iš krantų, bet ir pakeitė savo vagą kai kuriose vietose. Šis potvynis buvo toks galingas, kad po jo buvo imtasi radikalių priemonių – pastatyta apsauginė damba aplink Rusnę. Tačiau net ir ji ne visada apsaugo nuo didelio vandens. Kasmetinis Rusnės užliejimas, kai vienintelis kelias į salą atsiduria po vandeniu, tapo savotiška legenda ir iššūkiu inžinieriams, skatinant ieškoti tvarių sprendimų, tokių kaip iškeliamas kelio ruožas, kuris buvo atidarytas 2019 metais.
1979 metų Šilutės regiono potvynis. Šis potvynis buvo ypač stiprus Šilutės rajone, kur Minijos ir kitų upių vandenys užliejo milžiniškas žemės ūkio paskirties žemes ir gyvenvietes. Didelės teritorijos buvo paverstos jūromis, žuvo gyvuliai, buvo sunaikintas derlius, o tūkstančiai žmonių patyrė nuostolių. Tai buvo dar vienas įrodymas, kad Nemuno baseino žemupys yra nuolatinėje potvynių grėsmėje.
