„Kai išėjau į pensiją, nutariau rimtai užsiimti kalvyste. Nuo pat vaikystės man patiko kalvio amatas, eidavau iš gimtojo Norvydžių kaimo (Raseinių r.) pas žinomą meistrą į kalvę jam padėti, buvau gizelis – stropus talkininkas. Vėliau mane daug ko išmokė Radviliškio statybos remonto valdyboje dirbęs kalvių kalvis Vytautas Jarutis. Bekaldamas geležį pelniau auksinę karūną. Tai mano 20 metų kalvystės darbų įvertinimas“, – džiaugėsi garbingu apdovanojimu radviliškietis žinomas tautodailininkas, meninės kalvystės meistras Stanislovas Špukas. Jis yra pelnęs geriausio Radviliškio rajono tautodailininko vardą ir daugybę kitų apdovanojimų.
Geležinių saulučių ažūras
Žinomas kalvis yra sukūręs daug metalinių saulučių, kurios puošia koplytstulpius ir stogastulpius. Jų viršūnės – gražiais ornamentais papuoštos saulutės – iš tolo švyti ir traukia akį. Stanislovas kala originalius dekoratyvinius metalinius kryžius, restauruoja bažnyčių kryžius, sugeba pataisyti senovines spynas, kuria įvairius suvenyrus – pasagas, skulptūrėles, varpelius.
„Neužsiimu komercija, man patinka kurti, improvizuoti. Pirma nusibraižau brėžinį, po to iš karštos geležies ,,raitau“ norimus ornamentus. Žinoma, kartojasi liaudiškų raštų motyvai, bet viską stengiuosi daryti savaip, nieko nekopijuoti“, – apie kalvystės paslaptis pasakojo S. Špukas.
Per dvidešimt metų meninės kalvystės meistras yra sukūręs kelis šimtus metalinių saulučių ir kitų darbų, kuriuos eksponavo ne tik rajono, bet ir respublikinėse tautodailininkų kūrybos darbų parodose. Šešis kartus dalyvavo Užvenčio malūne rengiamame tarptautiniame kalvių plenere, daug įspūdžių parsivežė iš Lenkijoje vykusio keramikos ir kalvystės plenero, yra respublikinio kalviškosios kryždirbystės projekto ,,Zyplių kalvė“ parodų ir plenerų dalyvis. Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, S. Špukas turi daug kūrybinės energijos, jo kalvėje beveik kasdien dega židinys, o ant priekalo kalama karšta geležis. Sunkiau darbuotis vasarą, kai dideli karščiai, tada vieną kitą dieną reikia ir pailsėti, nes prie žaizdro ir taip karšta.
Meninei kalvystei paskyrė dvidešimt metų
Špukas juokauja, kad kūrybai pats geriausias laikas, kai išeini į pensiją – esi laisvas kaip paukštis. Tada savo laiką gali paskirti pomėgiams, kelionėms, neturi jokių įsipareigojimų. Jis baigė tuometį Kauno politechnikumą, daugelį metų dirbo Radviliškio statybos remonto valdyboje vyr. mechaniku. Ten ir sutiko kalvių kalvį V. Jarutį, išmokiusį jį „prakalbinti“ geležį.
Džiaugdamasis gyvenimo pilnatve, žinomas kalvis kalba apie būsimus projektus ir kūrybos planus. Kol nulaikysiu rankose kūjį, tol eisiu į savo kalvę, – šmaikštavo meistras ir įdomiai pasakojo, kaip restauruoja senovines bažnyčių, svirnų, senų dvaro sodybų spynas. Pirmiausia surūdijusią spyną reikia išardyti, surasti rakto ,,paslaptį“, paskui tenka nukalti naujų detalių ir naują raktą, ir pagaliau šimtametė spyna – vėl tikras pastatų sargas. S. Špukas nekuria nei metalinių tvorų, nei vartų. Čia jau gryna komercija, o jam svarbi meninė kūryba, parodos, plenerai – tik spėk visur, o sustoti nevalia.
Kol degs kalvės židinys ir ant priekalo raudonuos karšta geležis, tol meninės kalvystės meistras mosuos galingu kūju ir kuris ažūrinių raštų metalo saulutes, meninius kryžius ir kitus dirbinius.
Aldona SIREIKIENĖ
,,ŪP“ korespondentė
Autorės ir Stanislovo ŠPUKO nuotrauka
