Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos informuoja, kad, lyginant su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu, šių metų pirmąjį pusmetį artimųjų prieštaravimas donorystei sumažėjo beveik perpus – nuo 40 proc. iki 22 proc.
Dėl kokių priežasčių šiuo metu artimieji dažniausiai nesutinka aukoti mirusiojo organų donorystei?
Viena priežastis – nežinoma mirusiojo valia šiuo klausimu, nes apie tai šeimoje nebuvo kalbama. O netekties akivaizdoje, kai gydytojai po konstatuotos smegenų mirties paprašo aukoti organus donorystei, giminėms priimti sprendimą itin sunku.
Nors sielvartą dėl mirusiojo netekties kiekvienas žmogus išgyvena individualiai, yra išskiriamos kelios išgyvenamo gedėjimo stadijos, kurias patiriame mirus artimajam. Pirmoji gedėjimo stadija – šokas (jausmų chaosas, realybė atrodo netikra, elgesys – labai neįprastas: daug beprasmių veiksmų, nesirūpinama pagrindiniais biologiniais poreikiais). Antroji gedėjimo stadija – neigimas (netikėjimas, kad taip įvyko, bei situacijos, jausmų, minčių apie įvykį neigimas). Trečioji gedėjimo stadija – pyktis (pykčio, įniršio, nepasitenkinimo jausmas, klausiama, kodėl taip atsitiko su manimi, kuo aš blogesnis už kitus). Ketvirtoji gedėjimo stadija – derybos (mintys apie tai, kaip paveikti realybę, pastangos matyti ir parodyti save „gerą“). Penktoji gedėjimo stadija – liūdesys (įvykio, nelaimės, praradimo įsisąmoninimas, liūdesys ir depresija, baimė dėl ateities). Šeštoji gedėjimo stadija – susitaikymas (pergyvenimo sumažėjimas, gyvenimiškų interesų atsiradimas, ateities planų kūrimas, susitaikymas su įvykiu).
Kai artimiesiems pranešama apie šeimos nariui konstatuotą smegenų mirtį, o tai reiškia – žmogaus mirtį, jo gyvenimo baigtį, artimieji išgyvena pirmąją gedėjimo stadiją – šoką. Šoko ištiktam žmogui sudėtinga racionaliai mąstyti, priimti sprendimą. Juo labiau, kad apsispręsti reikia nedelsiant, kuo greičiau. Dažnai pasitaiko, kad kol artimieji svarsto, tariasi, kaip pasielgti, potencialus donoras, kuriam konstatuota smegenų mirtis, prarandamas. Nepaisant gydytojų pastangų, taikomų priemonių (dirbtinė kraujotaka, vaistai), gyvybingų organų išlaikyti nepavyksta. O transplantacijai tinka tiktai gyvybingi organai, todėl donorystės procesas tampa nebeįmanomas.
Kita artimųjų prieštaravimo donorystei priežastis – skirtingos jų nuomonės šiuo klausimu. Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymas numato, kad mirusiojo artimųjų dėl neprieštaravimo donorystei atsiklausiama tokia pirmumo tvarka: sutuoktinio (-ės), pilnamečių vaikų (įvaikių), tėvų (globėjų, įtėvių), brolių (seserų). Gavus vieno iš šių asmenų sutikimą nustatyta pirmumo tvarka, kitų mirusiojo artimųjų sutikimo neklausiama.
Tačiau nors įstatymas numato tvarką, pagal kurią atsiklausiama mirusio giminaičių, neretai jų nuomonės dėl donorystės išsiskiria, o tai, deja, stabdo donorystės ir transplantacijos procesą. Pasitaiko, kad, pavyzdžiui, mirusiojo žmona sutinka aukoti sutuoktinio organus donorystei, bet tam paprieštarauja visas būrys tolimesnių ir artimesnių giminaičių. Kiekvienas reiškia savo nuomonę, smerkia, teisia, ginčijasi, įrodinėja. Nors šiuo atveju juridiškai yra lemiamas sutuoktinės sprendimas, giminaičių spaudimą patirianti moteris atsisako aukoti organus donorystei.
Todėl Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ragina sprendimą dėl organų donorystės priimti pačiam žmogui, o ne jo artimiesiems – po žmogaus mirties. Svarbiausia – šitaip bus pareikšta paties žmogaus valia, jo apsisprendimas. Kita vertus, pareiškus savo apsisprendimą, nelaimės akivaizdoje artimieji būtų išvaduoti nuo papildomos atsakomybės. Be to, jei artimieji donorystei pritaria, sutikimo donorystei jie negalės pasirašyti, jei yra išvykę – negalioja nei faksu atsiųstas, nei skenuotas sutikimas. Tai itin aktualu, kai dabar daug žmonių išvykę gyventi ar dirbti į užsienį.
