Praėjusį šeštadienį mero pavaduotoja Violeta Riaukienė dalyvavo šventinėje konferencijoje Drevernoje (Klaipėdos r.), skirtoje Jono Gižo 150-osioms gimimo metinėms. Ši konferencija – sudėtinė tradicinės Drevernos kaimo ir žvejų šventės „Ant marių kraštelio“ dalis.
Konferencijoje, prasidėjusioje simbolinės Vėtrungės iškėlimu prie Kultūros centro, svečių sveikinimais ir Drevernos „Žvejyčių“ bei Klaipėdos „Vorusnėlės“ folkloro ansamblių pasirodymais, toliau buvo kalbama apie šio krašto ypatumus, ženklus, daiktus, įgaunančius naujas prasmes, nuo kurių dabar nupučiamas smėlis, nuo kai kurių – galbūt tenka ir dumblą nugramdyti, bet po truputį visos šios vertybės grįžta į dabartį – nes tai sava, artima, tai skiria mus nuo kitų, o kartu – suartina, padeda paaiškinti, kodėl mes buvom ir esam tokie.
Naujai pastatytą Vėtrungę prie Drevernos kultūros namų stiebą kūrė kalvis Darius Vilius iš Vilkyčių (Šilutės r.).
Dabar jau madinga puošmena visame Pajūrio ir Pamario krašte tampanti vėtrungė kažkada tebuvo tik žvejybos plotų ženklas, dar meiliai pavadintas vėluku. 1844 m. birželio 26 d. paskelbus valdžios įsakymą „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“ kiekvienam kaimui buvo sugalvotas atskiras laivų ženklinimas, kad žvejybos prižiūrėtojas galėtų ir iš tolo lengvai atpažinti, kuriai vietovei valtis priklauso. Kiekvienam Kuršių marių baseino kaimo žvejys ant savo laivo stiebo privalėjo iškelti 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio minimalaus dydžio ženklą. Ženklų spalvos ir jų deriniai buvo nustatyti konkrečiai kiekvienai gyvenvietei, o ženklo gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos audeklinė uodegėlė, kurios ilgis ir plotis turėjo būti toks pat kaip ir skardinio ženklo. Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad ženklas gerai matytųsi iš tolo. Juodą ir baltą spalvas gavo vakarinis marių krantas, Klaipėda, geltoną ir mėlyną – pietinis (dabartinė Kaliningrado sritis), o raudoną ir baltą – rytinis žemyno krantas.
Ir štai – atradimas, − šis ženklas juk tinkamas ir vėjo krypčiai nustatyti, ir žmogaus kūrybinei fantazijai skleistis! Kokį matydavo savo kaimą ar miestelį žvejai iš marių pusės, taip gražiai jo kontūrus pradėjo vaizduoti vėtrungėse, − nuostabiu ažūru išryškėjo bažnyčios bokštai, laivų švyturiai, kiti ryškesni statiniai, žvėrys ir paukščiai, būdingi tai vietovei. Manoma, kad brūkšneliai ir kiti ornamentai, išpjaustyti kiauraraščiu, ženklino žvejo namiškių ir net samdinių, ūkio padargų skaičių ir t. t.
Vėtrungės liudija pamario krašto žmonių kūrybiškumą ir meilę savo žemei, marioms, savo darbui, todėl dabar tampa pamario gyvenviečių puošmena.
Su dideliu susidomėjimu visi žiūrėjo režisieriaus Arvydo Baryso filmą „Išbarstyti žodžiai“ apie tris brolius Sakučius, gyvenančius Švedijoje (vienas iš jų, Martinas, jau iškeliavęs amžinybėn), tebekalbančius kuršių kalba. Filmą pristačiusi profesorė Dalia Kiseliūnaitė papasakojo, kad dar su tėvais nuo sovietų pabėgę broliai, apsigyvenę Kristinehamne prie didelio ežero, panašaus į marias, išsaugojo kuršininkų kalbą, kuri yra sulatvėjusi kuršių palikuonių tarmė, atkeliavusi į neriją iš Kuršo XV a. ir įsitvirtinusi žvejų šeimose visoje nerijoje bei Klaipėdos krašto pajūryje. Broliams brangi jų kalba – viso filmo metu jie linksmai prisimindami vaikystę ir jaunystę pamaryje, pasakoja apie to laikotarpio papročius, kuršininkų gyvenimo ypatumus, mini įvairių daiktų, padargų pavadinimus, išsamiai pasakoja ir apie tik jiems būdingo papročio − varnų medžioklės ypatumus.
Aplankęs brolius režisierius įrašė tiek medžiagos, kad jos pakaktų keliems filmams. Profesorė D. Kiseliūnaitė yra aplankiusi juos keletą kartų ir įrašiusi dar daugiau.
„Būtina pasiekti, kad kuršininkų kalba būtų įtraukta šį UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kad susilauktų daugiau tyrimų, − ir galbūt kada nors ją kas nors norės vėl iš naujo išmokti, nes taip jau ne kartą yra pasitaikę su mirusiomis kalbomis“, − sakė D. Kiseliūnaitė.
Profesorė taip pat pristatė pranešimą „Žemininkų ir kopininkų“ kaimynystės atspindžiai pamariškių tautosakoje ir atsiminimuose“. Kopininkai – tai tie, kurie gyveno Kuršių nerijoje ir daugiausia buvo tik žvejai. Sunki buvo jų dalia, − net esant gausiam laimikiui vis vien sunku būdavo išlaikyti šeimas. Pardavę šiąpus marių laimikį, iš žemininkų pirkdavę daržoves, mėsą ir kitus maisto produktus. Žemininkai pašiepdavo kopininkus linksmuose pasakojimuose, anekdotuose dėl jų nemokėjimo ūkininkauti, užsiauginti daržovių, dėl to, kad jie nesuprato gyvulių būdo, nemokėjo elgtis su bitėmis ir pan. Nemaža dalis šių pasakojimų sugulę į 2010 m. išėjusį rinkinį „Pamarių sakmės“.
Nepaprastai smagų pranešimą „Išbengta panelė“ pristatė šilutiškės Vaidos Galinskienės mokinė Greta Gudaitytė. Žinoma – juk tautinis kostiumas labiausiai atspindi krašto būdą, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, o jo raida, − tam tikrus istorijos ir religijos kaitos vingius. Lietuvininkės kostiume gal tik delmonas per kelis šimtmečius išliko mažiausiai kintanti detalė, − tuo tarpu spalvos kito gana kardinaliai, − nuo gana linksmų sodriai raudonai, mėlynai, violetiškai išrašytų raštų iki visiško juodumo XX a. pradžioje, kuris atsirado dėl pietizmo įtakos.
Labai įdomus buvo ir etnomuzikologės Gailos Kirdienės pranešimas „Klaipėdos krašto dainos ir muzika. 1935−2000 metų įrašai“. Iš tiesų išgirsti praėjusio amžiaus vidurio autentišką įrašą yra taip pat nepaprasta, kaip ir plaukti senoviniu kuršių laivu, − ir, kaip ir plaukiant, senosiose dainose galima justi ir marių bangavimą, ir visų žvejų neįprastais vardais vadinamų vėjų pūtimą.
Kultūros paveldo ekspertas Kęstutis Dermeneckas pasakojo, kaip nepriklausomybės priešaušryje keliaudami pamariu ir beieškodami kurėnų nors kokių dalių, nuolaužų, Drevernoje sutiko Jono Gižo dukrą Ievą Gižas, − ir būtent nuo šio susitikimo ir gimė noras prikelti naujam gyvenimui kurmėnus, vėliau – ir pačią laivadirbio sodybą.
„Deja, Drevernos senųjų nuotraukų yra išlikę labai mažai, − kalbėjo K. Dermeneckas, − ši Pamario gyvenvietė buvo laikoma užkampiu, niekas ja, deja, nesidomėjo taip, kaip dabar“.
Pabaigoje K. Dermeneckas padovanojo J. Gižo etnografinės sodybos dabartinei šeimininkei Dovilei Vaičiulytei dar iš Ievos Gižos gautą anais laikais Jono Gižo žvejišką liemenę, − tad dar vienas eksponatas papildys etnografinės sodybos ekspoziciją.
Mes visi, besididžiuojantys tikru mūsų rajono perlu tampančia Dreverna, tikimės, kad dvasiniai jos turtai bus atrandami per pažinimą, supratimą ir įsisąmoninimą, kaip jie mus puošia ir kokie jie mums ir ateities kartoms yra reikalingi!
Daugiau nuotraukų čia
Daiva Beliokaitė, Klaipėdos rajono savivaldybė
