Daiva Bartkienė, „šeimininkės“ korespondentė
Nuo piešinių mokyklinio sąsiuvinio kampučiuose iki animacinių filmukų, reklaminių klipų, plakatų, visai Europai skirtų edukacinių projektų. Tokį kūrybinį kelią vos per dešimtmetį nuėjo iš Tauragės kilęs, sostinėje sparnus užsiauginęs 25-erių Martynas Aužbikavičius, audiovizualinio dizaino studijos „Wide Wings“ animacijos skyriaus kūrybos vadovas. Nors animacijos paslaptis Martynas perpratęs kur kas geriau nei bet kuris iš mūsų, šis menas jam 
vis dar yra stebuklas, išjudinantis piešinius ir suteikiantis jiems sielą.
Tiems, kurie nė dienos nepraleidžia be visuomenę smagiai pašiepiančių „Simpsonų“ personažų, nereikia aiškinti, kad animacija skirta ne vien tik vaikiškiems filmukams kurti. Tačiau vis dar gajus televizijos laidos „Labanakt, vaikučiai“ sukurtas stereotipas, kurį jaunųjų animatorių karta iš visų jėgų stengiasi paneigti.
Mums nauja kultūra
„Kai sakoma, kad animacija skirta vaikams, šis menas smarkiai nuvertinamas. Japonijoje daugiau žmonių žiūri animacinius filmus nei kinematografiją – šioje šalyje animacijos tradicijos labai senos, kartų kartos su jomis užaugo, todėl įprasta kurti net pieštinius dokumentinius filmus. Prancūzijoje pateikiami animaciniai didžiausių bendrovių pristatymai, ir niekam tai neatrodo vaikiška. Atvirkščiai, sugebėjimas subtiliai pasijuokti iš savęs rodo aukštą intelektą. Mūsų šalyje dešimtmečius niekas nekūrė animacinio turinio suaugusiesiems, tokių filmų nežiūrėjom ir dėl to nepamėgom. Mums tai nauja kultūra, pamatę rimtą animacinį kūrinį žmonės kartais net nustemba“, – tvirtina įvairioms įmonėms animacinę reklamą bei vaizdo klipus kuriantis animatorius.
Nenusileidžia užsieniečiams
Pasak M. Aužbikavičiaus, atsiradus internetui, pasikeitė visuomenės komunikavimo principai, todėl įmonės ieško būdų, kaip kūrybiškiau, naujoviškiau pristatyti kuriamus produktus, į interneto svetaines pritraukti daugiau lankytojų, papasakoti apie savo veiklą. Studijoje „Wild Wings“ sukurtas 5 minučių edukacinis filmukas skatina nedidelių miestelių gyventojus pasvarstyti, kaip jie elgtųsi atsitikus nelaimei, – tai Europai skirtas edukacinis projektas.
Labiausiai Martynas džiaugiasi animaciniu filmu „Grybautojas“, niekur nereklamuotu, bet socialiniuose tinkluose jau peržiūrėtu daugiau nei 5 tūkst. kartų.
„Kurdami reklamą ar animacinius pristatymus turinį visada turime tiksliai pritaikyti auditorijai, kuriai šis kūrinys bus skirtas. Su savo komanda esu sukūręs daugybę animacinių darbų pačiomis įvairiausiomis temomis, bet tikrai širdžiai mielas buvo laisvalaikiu sukurtas dviejų minučių trumpametražis filmas „Grybautojas“. Nustebome supratę, kad jį žiūri ir vaikai, ir suaugusieji. Tai pasisekęs sumanymas, tokių turime ir daugiau“, – pasidžiaugia M. Aužbikavičius.
Martynas tvirtina, kad jaunoji lietuvių animatorių karta, dalyvaudama pasauliniuose animacinių filmų festivaliuose ir forumuose, jau išsikovojo savo pozicijas. Praėjusią vasarą viename svarbiausių tarptautinių animacinių filmų festivalių Ansi dalyvavo ir M. Aužbikavičiaus kūrybinė komanda – norėjo vienoje vietoje peržiūrėti kuo daugiau skirtinga technika sukurtų vienos minutės animacinių filmų. Grįžę iš Prancūzijos vaikinai pripažino, kad techniškai jie niekuo nenusileidžia kitų šalių kūrėjams, o štai žiūrovus dar teks ilgokai jaukintis.
Mokėsi savarankiškai
Romėniškas žodis „animacija“ reiškia „suteikti sielą“, tad dailininko animatoriaus užduotis – išjudinti paveikslėlius, kad jie atgytų, priversti patikėti, kad tai, kas nupiešta, yra tikra. Martynas dar mokykloje pamėgo sąsiuvinių kampučiuose piešti personažus, įsivaizduodavo, kaip jie atgyja: patiko stebėti jų elgseną, mimikas ir kurti personažus.
„Kiekvienas žmogus yra personažas – pagrindinis savo gyvenimo filmo aktorius, reikia tik stebėti, kaip unikaliai jis pateikia save pasauliui. Animuodamas taip pat tampi aktoriumi, tik savo vaidmenį perteiki ne realiu laiku, o per kuriamą herojų, todėl labai smagu piešti scenas, vaidinti tam tikras situacijas“, – šypsosi Martynas, kažkada jam teko padirbėti net karikatūristu.
Tačiau nuo iliustracijos iki animacijos suvokimo teko praeiti ilgą kelią. Martynas pripažįsta, kad piešdamas paveikslėlius, tapydamas pastatų sienas išbandė įvairias technikas, norėdamas suteikti iliustracijoms jėgos, ieškodavo įdomesnių formų, tačiau kiti, matydami viename paveikslėlyje visko tiek daug, nelabai suprasdavo, kas norima pasakyti.
Iššūkiu jaunuoliui tapo animacija. „Tai aukštesnė dailės forma, leidžianti nuosekliai papasakoti istoriją, pamažu parodyti tai, ką nori pasakyti žiūrovui. Istorija išdėliojama pagal laiką, informacija suskaidoma ir pateikiama ne visa kartu, o per vieną ar dvi minutes“, – pasakoja animatorius, ryžęsis savarankiškai mokytis šio meno paslapčių.
Kai labai nori ir degi entuziazmu, pasak Martyno, niekas negali sutrukdyti: savarankiškai ieškai literatūros, domiesi autoriais, konsultuojiesi rašydamas jiems laiškus ir semiesi patirties kurdamas, žiūrėdamas, analizuodamas kitų darbus.
Brangus menas
„Sakoma, kad reikia dirbti 10 tūkstančių valandų, kol tampi profesionalu. Tai yra maždaug treji metai dirbant kasdien, net ir savaitgaliais. Šiuo principu ir vadovavausi: buvau visiškai nuo pasaulio užsidaręs. Labai daug laiko reikia, kol supranti, kaip veikia kompiuterinės programos, išmoksti praktiškai jas naudoti. Iš pradžių džiaugiesi, kad paveikslėlis bent juda, nesvarbu, kad visas lyg sulaužytas, paskui vėl skaitai ir šimtus kartų iš naujo bandai daryti, kad gražiai judėtų. Praktika – žiauri, bet patikima mokytoja, tai supranti tik pajutęs, kad įrankiai tavo rankose veikia“, – mano M. Aužbikavičius.
Animacija – ne tik ilgai kuriamas, bet ir labai brangus menas. „Dviejų valandų filmą šimtas žmonių kuria penkerius metus. Tai brangi technika, bet ji perteikia piešimo ranka, lengvumo įspūdį – tokie filmai gražiausi. Dabar nupieštus personažus judinti leidžia kompiuterinės programos, tai matematiniu principu, nustatant koordinates, kuriama animacija. Ji plačiai naudojama kuriant reklamas, nes nėra tokia brangi kaip kuriama kadras po kadro“, – aiškina Martynas.
Stebuklingo mygtuko nėra
Nors dažniausiai nuo ryto iki vakaro studijos „Wide Wings“ animacijos kūrybos vadovas sėdi prie kompiuterio ir piešia ant specialių planšečių, nuo kurių vaizdas iškart perkeliamas į kompiuterio monitorių, jis pripažįsta, kad smagiausia kadruotes daryti ant popieriaus, taip bent trumpam atsiplėšia nuo kompiuterio.
Kompiuterio programos, pasak M. Aužbikavičiaus, labai pagreitina darbą, dėl to animacija tapo prieinamesnė: ir vienas žmogus mokėdamas jomis naudotis gali sukurti trumpametražį filmą.
„Kompiuteris mums yra „išmanusis pieštukas“ – atlieka daug funkcijų. Galėčiau palyginti su išmaniuoju telefonu, kuriuo galima ir radijo stočių klausytis, ir fotografuoti. O kiek aparatų anksčiau reikėjo, kad tiek poreikių patenkintume? Bet ne kompiuteriai kuria animaciją – žmonės, rezultatai priklauso nuo jų sugebėjimų. Nėra tokio stebuklingo mygtuko, kurį paspaudus, kompiuterio ekrane atsirastų paveikslėlis ir pradėtų judėti“, – šypteli stereotipus neigiantis animatorius.
Martynas tikina, kad animacija nėra darbas, kurį galėtum pamiršti vakare uždaręs kabineto duris. Idėjų ir personažų paieška vyksta nuolat: vakarėliuose, iškylaujant su draugais, kelionėse ir net paprasčiausiai stebint žmones gatvėje – animatorius tai vadina „kirvio galandimu“.
„Jei esi kūrėjas, nori iš to gyventi, negali dirbti „nuo – iki“. Darbas tampa gyvenimo būdu, o eksperimentai vyksta visur: piešiant paveikslus, grafičius, atrandant naujų formų, kurios paskui perteikiamos animacijoje. Tai užima daugiausia laiko, bet reikia ir kelionių, susitikimų, kuriuose galėtum pasisemti degalų kūrybai“, – tvirtina greitai tobulėjantis, todėl pastaruoju metu jau nebe animatoriumi, o kūrybos vadovu dirbantis vaikinas. Šis statusas rodo, kad degalų kūrybai Martynui tikrai netrūksta.
Martyno Aužbikavičiaus asmeninės nuotraukos
