Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Jurbarko kraštą ir visą Žemaitiją garsinanti „Eržvilko bandonija“ šiemet švenčia keturiasdešimtmetį. Sveikinimų banga nuūžė per Antanines, Šaltuonos lankoje suskambus iš visos Lietuvos susirinkusių muzikantų instrumentams, o jų vingri melodija aidu atsiliepė vėlų rudenį, dar kartą visus bandonijų gerbėjus sukvietus į Eržvilką. Šįkart – į filmo apie legendinius muzikantus premjerą.
Nematerialus kultūros paveldas
„Eržvilko bandonija“ – unikalus ansamblis, pripažintas nematerialiu kultūros paveldu. Susibūrė jis 1976-aisiais, tuomečio kolūkio ir kultūros namų vadovams nusprendus, kad reikia kuo nors praturtinti žmonių kultūrinį 
gyvenimą. Pradėjo skaičiuoti, kiek grojančių ir dainuojančių vyrų gyvena Eržvilko apylinkėse, ir patys nustebo, kad tokių yra net kelios dešimtys. Žinia, ne visi norėjo ir ne visi galėjo į miestelyje vykstančias repeticijas važinėti, tačiau ir pirmam pagrajinimui į kultūros namus suvažiavo bene 10 – ir visi su savo bandonijomis.
Vyriausiajam muzikantui Kleopui Ruzgiui anuomet jau buvo 82 metai, su juo grojo Petras Eičas, Dominykas Danielius, Antanas Janušas, Antanas Tamošaitis, Zenonas Sabonaitis, Stasys Sabonaitis ir kiti patys linksmintis mokantys ir kitus palinksminti nevengiantys kaimo vyrai. Prie ansamblio susibūrė ir dainininkų grupė, apsisprendusi dainuoti tik Eržvilko apylinkėse nuo seno dainuojamas dainas.
Oi, toli skambėjo vingrios eržvilkiškių bandonijų melodijos – nebuvo vestuvių, krikštynų ar jubiliejaus, kuriose neskambėtų smagūs bandonijų maršai, nenuvilnytų per klonius eržvilkiškių dainos. Bandonijos melodija skambėjo ir 
toli už Jurbarko rajono ribų: vos susikūręs ansamblis dalyvavo liaudiškos muzikos konkursuose, televizijos laidose, ir iš visur grįždavo su prizais ir padėkos raštais.
Antanas Janušas iš Kartupių respublikinėje kaimo kapelų šventėje „Grok, Jurgeli!“ net du kartus buvo pripažintas muzikantų muzikantu. Pirmą kartą šis titulas jam buvo suteiktas 1978-aisiais, „Eržvilko bandonijai“ dar tik pradėjus savo šlovės kelią.
Apie tai, kaip muzika keičia gyvenimą, A. Janušas galėtų pasakoti nesustodamas. Pernai devyniasdešimtmetį atšventęs muzikantas dabar jau liko vienintelis iš ansamblio pradininkų. Groja jis jau daugiau kaip 80 metų – aštuonerių būdamas pirmą kartą paėmė į rankas armoniką, o po kelerių metų išmainė ją į bandoniją. Dar vaikas būdamas kaimo šokiuose grojo, bet smagiausi metai prabėgo ansamblyje, kuris jo gyvenimą pavertė tikrų tikriausia švente.
Antanas sako, kad nei anksčiau, nei dabar jam nėra sunku važinėti į repeticijas – vis kas nors nuveža ir parveža, o jaunesnis būdamas tuos 7 km ne kartą su draugais yra pardainavęs. Beeinant visokių nutikimų įvykdavo. Kartą Antano kompanionas su visa bandonija į Šaltuoną įkrito. Pats išplaukė, o bandoniją tik kitą dieną susirado. „Bandonija, žinokite, nesugriuvo – kol šlapia buvo, netampė, o kai išdžiuvo, toliau grajijo“, – smagiai pasakojo linksmų plaučių žmogelis.
Smagių prisiminimų filme – iki soties, bet labiausiai Antanui patinka klausytis, kaip groja jo mokinys Leonas Greičius. Žinia, ne tą vieną eržvilkietį groti išmokė, jei kas leistų, didelį būrį savo mokinių surikiuotų, bet mokytojas jau daugelį jų pergyveno, o kiti ir nebegroja. „Ot, Leonas tai jau tikras muzikantas – pažiūrėkite, kaip smagiai šypsosi bandoniją tampydamas. Pasiilgsta per savaitę instrumento, nėra kada jam tuose miestuose muzika pasidžiaugti“, – sako A. Janušas apie su bandonija nesiskiriantį vaikį.
L. Greičius, Svajūnas Birgiolas, Lina Lukošienė, Ieva Šimkūnienė – naujoji „Eržvilko bandonijos“ muzikantų karta tad smagiai dar skamba visoje Žemaitijoje bandonijų muzika.
„Ir ilgai skambės, nes bandonija ir Eržvilkas yra tokie tapatūs žodžiai, kad sakydamas vieną, įsivaizduoji kitą. Norėčiau, kad tą patį bandonija reikštų mūsų vaikams ir anūkams“, – sveikindama ansamblį su švente, sakė iš Eržvilko krašto kilusi ir su bandonijų muzika užaugusi Jurbarko savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė.
Tik dar viena stotelė
Kaimo kapela „Eržvilko bandonija“ – vienintelis Jurbarko rajono kolektyvas, turintis jubiliejui skirtą filmą. Pradžią jam davė ketvirtą kartą šiemet, per Antanines, surengtas bandonijų festivalis „Antanų polka“. Ansamblio vadovė Gintarė Stirbienė juokiasi, kad kitokio pavadinimo šventei negalėjo duoti, nes ansamblyje vienu metu grojo net septyni Antanai.
Festivaliui sėkmė buvo iš anksto užprogramuota, todėl netrūko nei dalyvių, nei žiūrovų. Šiemet pagroti į Šaltuonos lanką susirinko ne tik geriausios Jurbarko krašto kapelos, kaimynai tauragiškiai ir raseiniškiai, suvažiavo kolektyvai iš Kupiškio, Palangos, Panevėžio, Klaipėdos ir dar tolimesnių kraštų. Na, ir grojo vyrai, grojo, dainavo balsingos moterys iki pat paryčių – vieni už kitus smagiau, šauniau bandonijas virkdydami ir į taktą joms patrepsėdami.
Festivalis „Antanų polka“ tapo pagrindu ir filmui apie „Eržvilko bandoniją“. Pačius gražiausius šventės vaizdus įamžino ir visą vasarą su bandonistais bendravo Jurbarko kultūros centro operatorius Audrius Sinkus, jam talkino žmona Rasa, viešvilietis Artūras Lukošius, tekstus kūrė ir skaitė ansamblio „Eržvilko bandonija“ vadovė G. Stirbienė.
Eržvilkiškiai su didžiausiu susidomėjimu žiūrėjo filmą apie savo krašto muzikantus – ne tik todėl, kad šiltai jame skambėjo pažįstamų žmonių šneka, kad liejosi svajingi valsai ir trankios polkos, bet ir dėl to, kad su grauduliu priminė tai, kas niekada negrįš – juostoje yra ir neįkainojamų kadrų, kuriuose jau gerokai anksčiau savo mintis apie unikalų muzikavimą išsakė senoji, dabar jau Amžinybėn iškeliavusi muzikantų karta.
Bet Eržvilkas turi tai, ko neįveikia net visagalė Amžinybė – turi savo tėvų, senelių išsaugotus instrumentus, jų grotus kūrinius, dainuotas dainas. Viską, kas ilgesiu nušviestus prisiminimus paverčia energija ir užpildo džiaugsmu. Todėl 40-metis „Eržvilko bandonijai“ – tik dar viena stotelė kūrybiniame kelyje.
Autorės nuotraukos
