Gyvename sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu, kai visi suprantame, kad grėsmė yra reali, visi sutariame ir pripažįstame, kad turime ruoštis dienai X. Tikėkimės, kad ji neateis, tačiau privalome būti pasiruošę. Ir tai ne vien tik priedangos ar atsargų kaupimas, svarbus ir pilietinis pasipriešinimas, kuris įmanomas tik tokiu atveju, jeigu mūsų visuomenė bus tam ruošiama ir turės įgūdžių.
Suomija nuo karo Ukrainoje pradžios atidarė apie 300 šaudyklų, kur piliečiai lavina savo šaudymo įgūdžius, o Lietuva tuo metu trypčioja vietoje ir verslo iniciatyvas skandina biurokratijos pinklėse. Klaipėdos rajone, Stirbių kaime, jau visai netrukus galėjo veikti moderni ir šiuolaikiška šaudykla bei taktinis miestelis. Didžiulėje 150 ha teritorijoje planuota rengti pilietinio pasipriešinimo, taktinės medicinos, bepiločių orlaivių mokymus. Čia būtų galėję mokytis taiklieji šauliai, galintys šaudyti nuo 25 iki 1200 metrų takuose. Čia galėjo vykti policijos, „Aro“ bei kitų specialiųjų dalinių pratybos. Planuota, kad teritorijoje bus organizuojamos vaikų ir jaunųjų šaulių stovyklos. O bet tačiau verslas, investavęs jau daugiau nei du milijonus eurų į šį taktinį miestelį, stabdo investicijas, nes valstybei, panašu, to visai nereikia.
Investuotojai ir karinio miestelio sumanytojai patys buvę kariai, atidavę Lietuvai ne vienus metus, matydami, kad gali prisidėti prie šalies nacionalinio saugumo stiprinimo, susidūrė su didžiule biurokratine mašina, kuri įjungė visus įmanomus mechanizmus, kad tik taktinis miestelis neatsirastų.
Pirma, pareikalauta atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kuris yra neįmanomas, nes teritorija, kurioje kuriasi karinis miestelis staiga virto saugotinų paukščių ar augalų buveine. Pavyzdžiui, žemėlapyje buvo pažymėtas taškas, kad čia gyvena saugotinas juodasis gandras, nors jo niekas nėra matęs. Tuomet mūsų vertintojams užkliūva mobilūs sanitariniai mazgai. Nors jie įsigyti Vokietijoje, turi žalumo sertifikatus, tačiau vertintojai neišduoda higienos paso, nes muilas turi būti ne padėtas ant kriauklės, o pakabinamoje muilinėje.
Mes, kaip Savivaldybė visapusiškai palaikome šį projektą. Matome jo naudą ir visuomenei, ir valstybei. Šioje teritorijoje esanti bendruomenė taip pat neprieštarauja, o štai valstybei to nereikia. Vykome ir į Krašto apsaugos ministeriją, kur kalbėjomės su viceministre, susitikome su Seimo NSGK atstovais, kuriems taip pat įrodinėjome šio objekto naudą valstybei, tačiau viskas kaip į sieną. Nors politikai garsiai deklaruoja apie šalies gynybos stiprinimą, pasiruošimą, tačiau, panašu, kad tai tuščios kalbos. Skamba absurdiškai, tačiau tai ne tik vieno objekto mūsų rajone problema. Per trejus metus Lietuvoje NĖ VIENA šaudykla, kurios plotas didesnis negu 1 hektaras, negavo teigiamos poveikio aplinkai vertinimo išvados. NĖ VIENA.
Tad nori nenori kyla klausimas, ar viskas čia gerai? Kur mūsų valstybės prioritetai? Ar valstybės institucijos aklai sekdamos savo tvarkos aprašus, nepametė iš akių svarbiausio tikslo, svarbiausio prioriteto – mūsų šalies saugumo užtikrinimo. Nemažai mūsų bendruomenės narių turi ginklus, yra medžiotojai, savanoriai, šauliai, tačiau, jei neturi kur treniruotis ir gali iššauti tik keletą kartų per metus, tai sakykime tiesiai šviesiai – esi prastas šaulys. Tad tokio objekto – šaudyklos ir taktinio miestelio – atsiradimas mūsų rajone tikrai sustiprintų turimus gebėjimus bei pritrauktų treniruotis naujų žmonių, čia atsirastų ir galimybė mokytis valdyti dronus, o tai tikrai prisidėtų prie visos šalies saugumo.
Juk gynyba – tai mūsų visų išlikimo klausimas. Investuotojas neprašo lėšų, prisidėjimo, jis prašo tik netrukdyti. Netrukdyti ruošti žmones mūsų šalies gynybai.
Viliuosi, kad institucijos atsibus ir supras, kad tokių projektų stabdymas ir vilkinimas tikrai nėra mūsų nacionalinio saugumo interesas, kad biurokratines kliūtis reikia šalinti. Nes tai neneša naudos valstybei, tai padeda priešui, kuris atėjęs tikrai padėkos už institucijų neveiksnumą.
KLaipėdos rajono savivaldybės meras B. Markauskas
