Advento metą Lietuvos jūrų muziejus kviečia į kilnojamąją parodą „Jūros sidabras – iš Stavangerio į Klaipėdą 1820–1870 m.“, pasakojančią apie vieną pagrindinių šio ikikalėdinio laikotarpio akcentų – silkę ir jos nulemtus Lietuvos ir Norvegijos ryšius. Paroda bus atidaryta gruodžio 11 d. Klaipėdos Bendruomenės namuose (Debreceno g 48).
Silkė Stavangerį pavertė klestinčiu miestu
Daug kam gali pasirodyti keistas ar egzotiškas faktas, jog šis jūros produktas prieš porą šimtų metų ir tapo pagrindine jungtimi tarp Klaipėdos ir Norvegijos miesto Stavangerio. Mat 1820 metais prie Stavangerio krantų atplaukė didžiuliai silkių tuntai. Žiemomis šis neaprėpiamas maisto kiekis tiesiog plūdo į tinklus. Silkė buvo sūdoma medinėse statinėse ir ruošiama eksportui. Pirmą kartą istorijoje Stavangerio pirkliai gavo paklausią eksporto prekę, atnešusią krašto ekonominį augimą.
Ši paroda sukurta kartu su Stavangerio jūrų muziejumi ir yra dviguba: norvegiškas variantas keliauja po tą šalį, lietuviškasis – išruoštas pirmai kelionei po Lietuvą.
Pasak lietuviškosios dalies parodos kuratoriaus istoriko Dainiaus Elerto, didelė sūdytos silkės realizavimo rinka buvo Baltijos jūros šalys, kurių gyventojai nuo seno mėgo ir vertino šią maistingą žuvį.
Koks pasninkas – be silkės?
– Tačiau 1808 metais silkė iš Baltijos jūros pasitraukė, – intriguojančią istoriją pasakojo kuratorius. – Lietuvoje silkės vartojimą lėmė ir katalikiška pasninko tradicija, todėl šio produkto ėmė itin trūkti. 1815-1870 m. šimtai Stavangerio nedidelių laivų gabeno sūdytos silkės statines į Baltijos jūros uostus, o atgal plukdė rugius ir kanapes.
Silkė lėmė Stavangerio suklestėjimą. Iki tol varganas ir neišvaizdus miestas, kuriame XIX a. pr. gyveno apie tik 2300 žmonių, per 60 metų laikotarpį tapo ketvirtu didžiausiu Norvegijos miestu su 25000 gyventojų.
Dažniausiai silkė iš Stavangerio buvo gabenama mažais vienastiebiais ar dvistiebiais laivais. Prekyba Baltijos jūros regione užtikrino viso pietvakarių Norvegijos ūkio augimą ir plėtrą.
Lietuvoje silkę skirstė žydai
Lietuvoje silkę paskirstydavo žydai. Istorikas Dainius Elertas pasakojo, kad 1796–1801 m. Rusijos imperijos Lietuvos gubernijoje gyveno apie 250 tūkst. žydų litvakų. Daugelis buvo miestelių amatininkai ir prekybininkai. Šie prekeiviai perimdavo iš Norvegijos į Klaipėdos uostą atgabentas silkes, kurios pasiekdavo lenkiškai kalbėjusią diduomenę ir lietuviškai šnekančią valstiečių daugumą.
Pasak istoriko, silkės šiai pakrantei tikrai reikėjo daug.
– 1834 metų vasarą 90 norvegų laivų į Rygą atplukdė 63 000 statinių silkės, – pasakojo Dainius Elertas. – 1841 m. 107 jų laivai į Gdansko uostą atgabeno 50 000 statinių silkės. 1849 m. 98 nedideli norvegų laivai į Klaipėdą atplukdė 50 000 statinių. 1850 m. vasarą – 126 norvegų laivai pristatė 62 000 statinių silkių į Karaliaučių.
Silkė sujungė du muziejus bendram projektui
Istorinio prekybos silkėmis kelio tyrimas ir bendros parodos rengimas sujungė specialistus Norvegijoje ir Lietuvoje jūriniam kultūros paveldui puoselėti. Kilnojamojoje parodoje „Jūros sidabras – iš Stavangerio į Klaipėdą 1820–1870 m.“ ir seminarų metu abiejų šalių visuomenė supažindinta su Baltijos ir Šiaurės jūrų arealų istorinių ryšių palikimu. Bendradarbiaujant pagal Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ programą, vykdytas projektas „Nerijos forto išsaugojimas ir jo tvarus naudojimas“.
Pasak Dainiaus Elerto, dėmesys šiai Klaipėdos uosto – jūrų tvirtovės daliai neatsitiktinis. Norvegų burlaivius Nerijos fortas pasitikdavo nuo 1864 m. Čia vykdyta atplaukusių laivų sanitarinė, pasienio, muitinės patikra. Forto aplinkoje veikė karantino ir laivų gelbėjimo stotys.
Nika Puteikienė, Alfonso Mažūno nuotr.
