Juozas SKRIPKAUSKAS
„ŪP“ korespondentas
Prieš gerą dešimtmetį, o dar ir prieš keletą metų Plungės r. Kulių seniūnijos darbuotojai garbingą svečią ir šiaip smalsų savo miestelio lankytoją būtinai nukreipdavo į čia gyvenusios pensininkės Barboros Mockienės sodybą. Joje netrūko kruopščiai išgražintų, iš gumbuotų medžių ir kelmų padarytų skulptūrų, čia puikavosi visa jų galerija, skoningai išdėliota tarp gėlynų, vaismedžių ir sodybos statinių. Garbaus amžiaus moteriai išsikėlus gyventi į Plungę, seniūnijos darbuotojų entuziazmas vesti svečius į šią sodybą prapuolė. Niekam neatsirado noro ir toliau puoselėti tą grožį.
Ne parodoms, o akims paganyti
„Ūkininko patarėjuje“ esame rašę apie B. Mockienės sodybą. Ne paslaptis, moteris nebūtų viena pati sugebėjusi padaryti tokius kūrinius, ką reiškia vien kelmus iš miško pargabenti, juos nudrožti. Todėl į pagalbą kviesdavosi vaikus, kurie laisvalaikiu ir atlikdavo įvairiausius darbus. O pati idėja rasdavosi Barboros galvoje. Ji sumanydavo, ką 
iš kokio kelmo galima padaryti, kaip ir kokioje vietoje jį pastatyti, kiek palikti natūralios pradinės išvaizdos, o kiek patobulinti. Tie kelmai būdavo ne tik kruopščiai nutašomi, nušlifuojami, bet ir nulakuojami, jiems parinkdavo tokią vietą sodyboje, kad išsiskirtų iš visumos ir negadintų bendro įspūdžio.
Sodyba ne kartą buvo pripažinta gražiausia rajone, yra tapusi ir respublikos sodybų konkurso laureate. Tačiau moteris tai darė ne parodai ir ne konkursams, o savo malonumui, pati norėdama pailsėti gražių daiktų aplinkoje. Nevengdavo sodyboje savo šventes rengti ir vaikai.
Ne visiems svarbus grožis
Deja, metai žmogaus gyvenime palieka neišdildomą pėdsaką, atėjo laikas, kai menininkė ir savo sodybos puoselėtoja nebegalėjo gyventi viena. B. Mockienė išsikėlė į miestą pas vaikus, o sodyboje prieš porą metų apsigyveno iš kitur atvykusi šeima. Sodyboje, tiesa, liko vienas kitas moters sukurtas darbas, tebežydi gėlynai.
Gali būti, kad naujiesiems šeimininkams aplinkos grožis nėra svarbiausias dalykas gyvenime, todėl buvęs, pavadinkime, nušlifuotas gintaras apsitraukė plika akimi matomu vualiu. Seniūnijos darbuotojai jokių pretenzijų naujiesiems šeimininkams neturi, gyvatvorę, sako, kerpa, žolę pjauna, tačiau bendras vaizdas ankstesniam neprilygsta.
Kodėl prisiminiau šią senokai aprašytą grožio puoselėtoją? Todėl, kad kaimuose gyvena daugybė meninės sielos žmonių, gebančių kurti grožį iš medžio, molio, akmens, tapyti paveikslus. Su paveikslais dar kaip nors, tačiau kur po šių kūrėjų mirties ar išsikėlimo į kitą gyvenamąją vietovę dėti stambiuosius kūrinius?
Antai Kretingos r. Gargždelės k. skulptorius Juozas Karčauskas savo malonumui visą sodybą yra apstatęs iš akmens iškaltomis žmonių, paukščių, žvėrių figūromis, kurios vargu ar galėtų įsikurti kur nors mieste, nes ten paprasčiausiai nebūtų vietos. Kol šeimininkas tebegyvena čia, prižiūri ir aplinką. O kas bus jam išsikėlus? Tiesa, viena jo skulptūra puošia Salantų miesto centrą, būta minčių jų įsigyti ir miesto parkui.
Dar vieną išskirtinį kūrėją teko sutikti Telšių r. Ryškėnų seniūnijoje. Tautodailininkas Adolfas Gedvilas savo namus yra pavertęs savotišku gintaro kambariu, tik viskas čia ne iš gintaro, o iš medžio: įmantriais raštais išdrožtos vazos, kolonos, kaukės ir šviestuvai, Trakų pilį vaizduojančios parketo grindys… Ši sodyba įtraukta ir į lankytinų Telšių r. objektų sąrašą, Žemaitijos turizmo informacijos centras į ją nukreipia ekskursijas. Tačiau šio centro vadybininkė Kristina „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad eksponatų išlikimu jų įstaiga nesidomi ir negalėtų pasakyti, kaip tai išlaikyti ateinančioms kartoms.
Saugoti kūrinius per brangu
Prieš keletą metų Barstyčių (Skuodo r.) seniūnas Gintautas Čičirka kaip išskirtinę vietą parodė nuošalią sodybą Laumių k., kur iš tėvų paveldėtuose namuose kuria medžio drožėjas Napoleonas Reimontas. Įspūdingų dirbinių netrūko ir aplink paprastą jo bakūžę, tačiau viską nustelbė namo viduje pamatyti vaizdai. Skulptūros, veidrodžių spintelės, komodos su slaptais stalčiukais, įmantriai išraižyti krėslai, šviestuvai ir kitos grožybės buvo pavertusios kambarius savitu, išskirtinio interjero muziejumi.
Akivaizdu, kad nei nacionaliniai, nei rajonų muziejai tokių turtų savo fonduose nesutalpins. Tad belieka teirautis seniūnijose, gal šios puoselėja planus imtis iniciatyvos ir priglausti vertingiausius kūrinius? O gal vieną kitą gali įsigyti dar menininkui gyvam tebesant?
Barstyčių seniūnas sakė, kad tokių minčių jų seniūnijoje esama, tačiau ne viską leidžia finansiniai pajėgumai. „Mūsų seniūnijoje viešose vietose netrūksta tautodailininkų darbų, stovi ir minėto N. Reimonto darytų suolų. Tačiau tai daugiausia priklauso nuo pačių skulptorių iniciatyvos, kokiuose projektuose jie dalyvauja, ką mums pasiūlo. 
Seniūnija, žinoma, gali simboliškai sumokėti už kūrinį, tačiau to nepakanka, reikia jį ir prižiūrėti, kad jo negadintų laikas. O ką mums gali duoti, sakysime, Kultūros skyrius? Nebent keletą eurų lakui įsigyti ir skulptūrai nulakuoti. Tačiau po kiek laiko, žiūrėk, medis skils, reikės jį restauruoti, apsaugoti nuo drėgmės poveikio. Tai nėra taip paprasta. O kūriniai, saugomi dailininkų namuose, yra jų privačios kolekcijos ir apie jų likimą sprendžia jie patys arba jų palikuoniai“, – svarstė Barstyčių seniūnas Gintautas Čičirka.
O Kulių seniūno pareigas laikinai einanti Zita Zaborienė sakė, kad iki šiol į juos niekas nėra kreipęsis, prašydamas priglausti likusius vertingus kūrinius, tačiau tokia mintis verta dėmesio.
„Taip, mūsų miestelyje kitiems žmonėms atitekusioje B. Mockienės sodyboje dar tebestovi keletas skulptūrų, tačiau daugumą jų išsivežė savininkai ir išdalijo giminaičiams. Tai suprantama, šie darbai yra privati nuosavybė, o kadangi niekas nėra prašęs jas saugoti, seniūnija nelabai gali į tuos reikalus kištis“, –
sakė Z. Zaborienė.
Valdžiai tiesiog nerūpi
Norėčiau prisiminti ir Salantų miestelyje veikusio Alekso Gapanavičiaus privataus muziejaus likimą. Savininkas buvo ne tautodailininkas, tačiau turėjo aistrą muziejinėms vertybėms, kaupė jas savo namuose S. Nėries gatvėje. A. Gapanavičius visada įleisdavo mokinių ekskursijas, smalsuolius pasigėrėti jo sukauptais archeologiniais radiniais, senoviniais rakandais, šventųjų skulptūrėlėmis, karo laikų įdomybėmis. Muziejininkui mirus Salantuose muziejaus neliko, eksponatai iškeliavo nežinoma kryptimi. Galima sakyti, šis nedidelis miestas prarado vieną traukos objektą. Kaip ir 1991 m. nuo postamento Salantuose nukeltą ir į Orvidų sodybą išvežtą sovietinį tanką.
Jei jau nėra galimybės tokius menininkų sukurtus lobius išsaugoti, vietos valdžia, muziejai, kitos kultūros įstaigos galėtų pasirūpinti bent jau šių darbų kokybišku nufotografavimu, kad seniūnijose išliktų vaizdai, kokio turto pas juos kažkada būta.
Autoriaus nuotraukos
