Jei nuskambėtų po lietuvių liaudį vaikštinėjančios minties „Toks tokį pažino …“ pradžia, kaip norėtųsi ją užbaigti? Man, lapkričio 12 dieną, ketvirtadienį, grįžtančiai iš Šiaulių „Dainos. LT“ konkurso finalo ir žiūrinčiai į penkis Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos mokinius – Vilių Grikšą (IVbg), Brigitą Macaitę (IV ag), Vygantę Tilmantaitę (I ag), Viktorą Urbį (IV bg) ir Arnoldą Zobielą (I ag) – į galvą atėjo tik tokia posakio pabaiga: „…draugu pavadino.“
Šilti ir pagarbūs santykiai, gebėjimas dirbti komandoje, sakymas „taip“ vietoj „nesąmonė“, „nežinau“, „neįmanoma“, lankstus ir kūrybiškas mąstymas, puiki klausa ir sugebėjimas regėti grožį bei daugelis kitų talentingai asmenybei reikalingų bruožų vėl lėmė, kad kvėdarniškiai dar viename respublikiniame konkurse išgirstų visų komandų itin laukiamą žodį – „nugalėtojai“. Šis žodis apie jaunuosius kūrėjus sakė, kad yra jaučiantys, matantys, girdintys.
Konkursas „Daina. LT“ į Saulės miestą sušaukia mokinius iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių nebe pirmus metus. Tikslas – skatinti moksleivių ir studentų domėjimąsi liaudies dainomis (archajinėmis ir modernizuotomis jų raiškos formomis), inovatyvia jų raiška ir sklaida, ugdyti kūrybiškumą bei estetinį skonį, kuriant audiovizualinius darbus – menines dainų vizualizacijas. Kvėdarniškiai jame dalyvavo pirmą kartą. Viktoras ir Vilius, bendraklasiai, bendradarbiavę įvairiuose renginiuose, pasirinko vizualizuoti gimtajame krašte gerai žinomą lietuvių liaudies dainą „Plaukė pylelė“.
Iš pat pradžių buvo aišku, kad laukia didžiulis iššūkis. Šią lietuvių liaudies dainą Viktoras modernizavo ir klausytojui pateikė dar rudenį per mokyklos 80 metų jubiliejaus šventę. Jaunojo kompozitoriaus suburto ketvirtokų gimnazistų ansamblio atliktas kūrinys sužavėjo kiekvieną, turintį bent šiokią tokią muzikinę nuovoką. Tačiau įrašyti kiekvieną atlikėją ir instrumentą į darnią visumą primityvia technika buvo tiesiog neįmanoma. Džiugu, kad gimnazijoje mokosi Brigita, turinti unikalią klausą ir balsą. Jauniesiems kūrėjams pavyko jį techniškai pateikti taip, kad muzikinis takelis pelnytai būtų įvertintas aukščiausiu apdovanojimu.
Vizualizuoti dainą – taip pat nelengvas darbas. Reikėjo susitarti, kas ir kaip žiūrovui bus rodoma: papasakoti istoriją naudojant atsitiktinius vaizdus, liaudies motyvus, animaciją, specialiuosius efektus ar …? Be to, tiek turiniu, tiek forma vaizdas turėjo nenutolti nuo dainos teksto prasmės. Norėjosi išlaikyti esminius senovės lietuvių dainų bruožus – lyrizmą ir subtilumą, kalbėti vaizdais – simboliais, nereikšti atvirai jausmų. Todėl atidžiai buvo rinktasi, kas bus pagrindiniai veikėjai. Ją ir Jį įkūniję Vygantė ir Arnoldas – vidiniai ir išoriškai gražūs gimnazistai, tokie, kurie nevaidino – išliko savimi net atsimerkus Viliaus rankose įsitaisiusios kameros akiai, išliko šilti net pučiant žvarbiam rudens vėjui, ne vieną dieną braidžiodami po miestelio gatveles ir užkaborius, kol akylos Viktoro akys surinko reikiamas detales. Po to Vilius meistriškai montavo vaizdą: prasminga, estetiška, gražu – tokiais žodžiai įvertino tie, kurie peržiūrėjo tai, kas buvo padaryta. Tad vizualizacija – dar viena sritis, kuri parodė, jog Viktoras ir Vilius atskiria, kas yra tikra, o kas ne, kas tinkama, o kas nelabai.
Tiesą pasakius, mane labiau džiugino ne apdovanojimas. Kelionėje iki apdovanojimo įvyko svarbesnis dalykas – tai sukurtas bendras prisiminimas. Tikras. Užfiksuotas penkių jaunuolių sąmonėje. Prasiveržęs kelionėje į namus juoku. Šildysiantis, kai nelabai žinosis, ar sugebi, ką vertingo padaryti, ar yra bent vienas žmogus, kuris tau artimas, ir, kaip sakė mano artima bičiulė – kolegė: „Šis laimėjimas – dar vienas liudijimas, kad mūsų jauni žmonės teisingai supranta gyvenimą ir kuria jį kokybišką.“
Ligita Budriuvienė
