Seimo narys, dr. Arvydas Vidžiūnas
Lapkritį Lietuvoj paminėtos tikro valstybės vyro Stasio Šilingo 130-osios gimimo metinės. Minėjo Ilguva, Šakiai, Kaunas, Kelmė, Vilnius. Minėjo labiau tikrieji piliečiai, labiau tie, kurie savo kasdienius vertybinius ir pilietinius pasirinkimus remia ir į mūsų tautos ir valstybės istorinę atmintį, į didžiųjų valstybės kūrėjų darbus. Šiandieninė valdžia buvo toliau. Jos požiūris į Laisvę, labai gaila, ir šiandien dar gana problemiškas ir primityvokai partinis…
S.Šilingas iš lėto grįžta į Lietuvos gyvenimą, grįžta iš sovietinio lagerio užmaršties, iš mūsų nežinojimo. Išleista jo gyvenimui skirta monografija, Kaune, T.Daugirdo gatvėje, kur jo iki 1938 m. gyventa, atminimo lenta šviečia jau keleri metai, šiomis dienomis toks atminimo ženklas pagaliau atsirado ir Vilniuje. Pasirodo straipsnių, rengiame mokslines konferencijas, nuoširdžius ryšius su Lietuva palaiko S.Šilingo vaikaičiai, kiti giminės užsienyje, gražiai sutvarkyti kapai ant aukšto Nemuno kranto Ilguvoje. Čia, Misiūnuose, nuo 1925 m. jis buvo nusipirkęs ūkį, pasistatęs namus, su savo gražia šeimyna, su devyniomis dukterimis gyveno iki pat tremties. Čia buvo sukaupęs didelę lietuvių dailės kolekciją, čia lankydavosi žymiausi dailininkai, muzikai, rašytojai. S.Šilingas – vienintelis naujųjų laikų Lietuvos valstybės kūrėjas, gimęs Vilniuje, bet savo gyvenimą susiejęs su mūsų gimtuoju kraštu Sūduvos Suvalkija.
Savo aktyvia kultūros žmogaus ir teisininko, politiko veikla S.Šilingas buvo labai įtakingas 1918-1920 m. Lietuvos Respublikos lyderis, po 1926 m. jis „autoritetinio“ Lietuvos valdymo ideologas, kaip rašo lietuviškoji Bostono enciklopedija. Tuo metu parlamentinė demokratija Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje, deja, nebuvo nei madinga, nei galėjo padėti rezultatyviai valdyti kraštą, todėl S.Šilingo darbas kartu su A.Smetona yra visiškai suprantamas.
Visi šiandien daugiau esame girdėję apie J.Basanavičiaus, A.Smetonos vadovautą Lietuvos Tarybą, 1918 m. vasario 16 d. paskelbusią Aktą, kurį laikome XX a. Lietuvos valstybės pradžia. Simboline pradžia, Nepriklausomybės rūmų slenksčiu. Bet iki to slenksčio ir jį peržengus Lietuvoje, Šveicarijoje, Švedijoje, JAV ir kt., ypač Rusijoje, kuriai Lietuva tuo metu priklausė, dirbti neįsivaizduojamo intensyvumo teisiniai, kultūriniai, organizaciniai būsimosios Lietuvos Respublikos kūrimo darbai. Kartais atrodo, kad Rusijoje, kur lietuvių gyventa per 300 tūkst., lietuvių politinė veikla buvusi ar tik ne aktyvesnė negu pačioje Lietuvoje.
1914 m. Vilnių užėmus vokiečių kariuomenei, S.Šilingas su dešimtimis tūkstančių pabėgėlių pasitraukia į Rusiją ir tampa vienu lietuvių telkimo lyderių, mat buvo svarbiausios pagalbos tremtiniams organizacijos – Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti sekretorius, konferencijų, suvažiavimų organizatorius, ugningiausias politinių diskusijų oratorius. Kai partijos ginčuose dėl Lietuvos ateities, rodos, negrįžtamai susipykdavusios, jis sugebėdavęs pasiūlyti gerą išeitį. Kad ir po skilusio žymiojo Petrogrado Rusijos lietuvių Seimo 1918 m. pradžioje. Tada lietuvių karininkų ir karių siūlymu (o jų didelis autoritetas buvęs S.Šilingas) iš žinomiausių Rusijoje gyvenančių kultūros vyrų, iš mūsiškių J.Jablonskio, P.Mašioto ir K.Griniaus buvo sudaryta „Trijų taryba“. Politikai, šių autoritetų kviečiami ir raginami ,vėl ėmė kalbėtis, ir Rusijos lietuviai į nepriklausomą Lietuvos valstybę paržengė gana sutartiniu žingsniu.
1918 m. vasarą Rusijos lietuvių protai S.Šilingas, M.Yčas, P.Leonas, A.Voldemaras ir kiti grįžta į Lietuvą ir iš karto yra įtraukiami (kooptuojami) į Lietuvos Tarybą. S.Šilingas iš karto tampa vienu iš matomiausių dalykinių, teisinių, politinių Tarybos, to meto Lietuvos parlamento atitikmens, lyderių. 1919 m. balandį A.Smetoną išrinkus Lietuvos Respublikos Prezidentu, į jo turėtą Lietuvos Tarybos pirmininko kėdę sėdasi S.Šilingas ir vadovauja Tarybai iki pirmojo Steigiamojo Seimo posėdžio. Vėliau dirba Seime, ilgai teisingumo ministru, o visą dešimtmetį nuo 1928 m. – Valstybės tarybos, įstatymų kuriamosios institucijos, tada svarbesnės už Seimą, pirmininku. Per jo širdį ir rankas ėjo svarbiausi Lietuvos Respublikos teisės aktai – Konstitucijos projektai, kodeksai, įstatymai, sukūrę anos, tikrosios Lietuvos gyvenimo tvarką.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvai, S.Šilingas išvežtas su pirmaisiais kaliniais. Žmona Emilija ir viena duktė iš Sibiro negrįžo. Iš esmės negrįžo ir jis: laikytas lageriuose, psichinių ligonių kalėjime, iš kurio rašė pačius nuoširdžiausius laiškus Urbšiams, savo dukterims. Tik 1961 m. buvo leista persikelti į Lietuvą, prisiglaudė pas žmonos seserį Kelmėje ir tuoj mirė. Baigiantis anam amžiui įvykdėme jo valią ir perlaidojome jo šeimą Ilguvoje…
S.Šilingas, pats tikriausias anos Lietuvos pilietis, Sūduvos Suvalkijos žemėj jau amžinai. Dabar svarbu atsakyti, kiek mūsų aplinkoje, mūsų kasdienybėje šviečia jo garbė, kiek gyvos jo teigtos idėjos ir išpažinti gyvenimo principai. Jų šiandien tikrai ne tiek, kiek norėtume matyti – politikoje ir valstybės reikaluose. Bet visi kartu galime jų įdiegti daugiau. Juk tokių vyrų jubiliejai – ir galimybė pasisemti iš jų Šilingo turėtos „krištolinės sąžinės“. O Šilingo gyvenimą ir darbus šių dienų politikams vertėtų išmokti atmintinai.
Bet mokantis Šilingo pirmiausia reikia būti išmokusiems bent abėcėlę. Piliečio abėcėlę. Lietuvio abėcėlę.
