Šiandieninėje geopolitinėje situacijoje apie Klaipėdą nacionalinė valdžia kalba kaip apie vieną svarbiausių valstybės gynybos atramos taškų. Kaip apie strateginę alternatyvą krizinėse situacijose. Kaip apie miestą, kuris turėtų užtikrinti sklandų sąjungininkų pajėgų priėmimą ir perdislokavimą. Tačiau šie ambicingi lūkesčiai prasilenkia su realybe, o nacionalinės valdžios priimami sprendimai priimami per lėtai.
Neturime prabangos laukti
Klaipėdą Lietuvoje galima laikyti NATO logistikos grandinės pradžia – sąjungininkų technika ir pajėgos į mūsų šalį pirmiausia atplauktų per Klaipėdos jūrų uostą. Tačiau realybė tokia, kad nereikia ir ekstremalios situacijos – kasdien matome stringančią infrastruktūrą, kuri neatitinka net įprasto miesto ritmo pajėgumų. Nacionaliniu lygiu procedūros užsitęsusios, sprendimai nukeliami ateičiai. Jei iš Klaipėdos tikimasi ypatingo vaidmens, jis turi būti paremtas realiais sprendimais šiandien.
Viešojoje erdvėje girdime teisingus žodžius apie būtinas alternatyvas Suvalkų koridoriui, apie tai, kad turime veikti greitai, kad logistika svarbi atgrasymui. Tačiau Klaipėdos pietinio aplinkkelio projektui girdima projekto įgyvendinimo perspektyva siejama su 2034 metais. Priminsiu, kad prasidėjo 2026-ieji. Kas gali atsakyti, kodėl strateginiam nacionaliniam prioritetui neteikiama pirmenybė?
Jeigu rimtai kalbame apie „dieną X“, apie brigadų perdislokavimą, apie atgrasymą – reikalingi politiniai nacionalinės valdžios sprendimai turėjo būti priimti vakar, blogiausiu atveju šiandien. Pietinis aplinkkelis nėra komforto projektas, tai strateginis objektas, leidžiantis karinei technikai sklandžiai judėti iš uosto neužkemšant miesto arterijų ir Jakų mazgo.
Vasario viduryje lankiausi Susisiekimo ministerijoje, gavome pažadą, kad Klaipėdos savivaldybės specialistai būtų įtraukti į ministerijos darbo grupę dėl pietinio aplinkkelio įgyvendinimo. Tai svarbus žingsnis – miestas turi būti prie stalo, kai sprendžiami su juo susiję svarbūs klausimai. Tačiau to neužtenka, nes dabartinis planas – per ilgas, per daug miglotas. Geopolitinė situacija nesuteikia prabangos tempti laiką.
Būtų pravartu neužsidaryti Vilniaus burbule, dažniau atvykti į Klaipėdą savo akimis pamatyti, kaip atrodo rytinis eismas, kaip juda kroviniai iš uosto, kaip realiai funkcionuoja mūsų transporto mazgai. Manau, tuomet ir prioritetai susidėliotų aiškiau. Ir sprendimai būtų priimami greičiau bei ryžtingiau.
Karinis mobilumas nėra tik geležinkeliai ar tiltų remontas, tai visos sistemos veikimas be trikdžių. Pietinis aplinkkelis – viena pagrindinių ir pirmųjų šios sistemos grandžių. Aplinkkelis įsilietų į kelią Šilutė-Klaipėda, kuris dabar yra dviejų eismo juostų ir akivaizdu, kad dar 2007 metais parengtą projektą jau reikėjo įgyvendinti. Šiuo metu net ir verslo plėtra pietinėje dalyje yra ribota, siekiant išlaikyti gyvenimo kokybę, nes sunkiasvorių automobilių srautas didžiulis. Be to, jei nebus priimtas sprendimas pagaliau užbaigti Jakų žiedo projektą, tai jis taps vadinamuoju butelio kakliuku, o tuomet tolesnės infrastruktūros gali ir visai nebereikėti.
Pietinis aplinkkelis – tai nacionalinės reikšmės projektas. Tai valstybės saugumo projektas, kuris apima nuo pat uosto pietinės dalies ir Kairių gatvės iki pat Jakų žiedo. Kiekvienas rytas, kai paralyžiuojamas eismas Jakų žiede, yra priminimas, kad kalbame ne apie abstrakčias strategijas, o apie realią infrastruktūros būklę.
Miestas yra pasirengęs dirbti, teikti sprendimus, ieškoti projektinių alternatyvų, kurios leistų aplinkkelio projektą įgyvendinti greičiau. Tačiau tam būtina politinė valia nacionaliniu lygiu. Jeigu sutariame, kad Klaipėda yra alternatyva kritiniais atvejais, turime atitinkamai investuoti ir veikti kartu.
