Jurbarko savivaldybės Finansų, biudžeto ir rajono plėtros komitetas sulaukė neįprastos delegacijos iš Mažosios Lietu-
vos – viešviliečiai atėjo politikų prašyti skirti bent dalį finansavimo baigtai rengti, tačiau dienos šviesos niekaip negalinčiai išvysti monografijai „Viešvilė“. Tačiau išgirdę, kiek kainuos būsimos knygos leidyba, ką nors žadėti pabijojo net labiausiai iniciatyvas garsinti savo kraštą remiantys politikai.
Laikas tampa pinigais
Daugelis Jurbarko r. savivaldybės tarybos narių, įvairiausių įstaigų darbuotojų ir verslininkų finansiniais įnašais jau prisidėjo prie monografijos „Viešvilė“ leidybos. Geranoriško gesto iki šiol neparodė tik savivaldybė, nors knygos rengėjai ne kartą buvo kreipęsi ir buvusių rajono vadovų prašę pagalbos.
Lygiai prieš metus Jurbarko r. savivaldybės administracijos direktorius Viešvilės bendruomenės centrui „Skalvija“ ir leidyklai „Versmė“ raštu pažadėjo, kad savivaldybė iš biudžeto galės skirti iki 8 tūkst. Lt, jei monografijos leidybos iniciatoriai surinks du trečdalius knygos leidybai reikalingos sumos.
Dar pernai, rinkdami paramą iš Viešvilėje veikiančių įmonių ir organizacijų, verslininkų ir ūkininkų, iniciatoriai aiškino, kad knygos leidyba kainuos 141,6 tūkst. Lt. Iki šiol istorinės monografijos leidybą viešviliečiai parėmė 4 tūkst. Eur, tad du trečdaliai sumos jiems yra neįveikiamas barjeras. Juolab kad šiemet monografijos leidyba pabrango iki 50 tūkst. Eur.
„Neturime nei stambių įmonių, nei turtingų verslininkų, kurie galėtų skirti labdarai tūkstančius eurų. Net nežinome, ar gausime 2 proc. visų geranoriškų žmonių skirto gyventojų pajamų mokesčio, nes nemažai jų užpildė popierines deklaracijas“, – politikams skundėsi Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas.
Įamžintų sunaikintą istoriją
Leidinį parengęs viešvilietis Algirdas Sinkevičius Jurbarko savivaldybės Finansų, biudžeto ir rajono plėtros komiteto nariams bandė trumpai išaiškinti, kokią reikšmę visai Mažajai Lietuvai turės šios monografijos išleidimas.
„Smalininkai ir Viešvilė ilgą laiką savo istorijos neturėjo, nors čia, panemunėje, tarp Šventosios, Jūros ir Šešupės upių, aktyvus gyvenimas vyko dar prieš Kristaus gimimą. Tai liudija ne tik per pastaruosius dešimt metų aptikti gausūs archeologiniai radiniai, bet ir 2013 m. vasarą vykusios mokslinės ekspedicijos rezultatai. Anuo metu Nemunas ties Viešvile tekėjo dviem vagomis, todėl kryžiuočiai jau nuo XIII a. šią vietą pasirinko kaip kelią į Lietuvą ir Žemaitiją“, – aiškino A. Sinkevičius.
Pasak monografijos vyriausiojo redaktoriaus, mažai kas žino, kad jau XVI a. Viešvilėje atsirado pirmoji evangelikų bažnyčia, veikė grūdų malūnas, dar vėliau susikūrė popieriaus fabrikas, vario gamykla, alaus bravoras, kailių dirbimo cechas, vilnų karšykla, stiklo fabrikas, laivų statykla, plytinė. Toks pat didelis pramonės centras anuomet buvo ir vartais į Lietuvą vadinti Smalininkai.
Šio krašto žemę mindė ne tik kryžiuočiai – per Viešvilę ėjo abiejų pasaulinių karų frontai. Apie to laikmečio įvykius iki šiol nebuvo žinoma, nes 1944-aisiais Viešvilės ir Smalininkų gyventojai visi iki vieno buvo evakuoti į Didžiąją Vokietiją.
Pasibaigus karui, Vokietijoje atsidūrė ir visi istoriniai archyvai, o sovietiniai okupantai pasistengė naikinti viską, kas dar buvo išlikę vokiška – kapines, bažnyčias, istorinius dokumentus.
„Galimybė domėtis šio unikalaus krašto istorija atsirado tik atsikūrus Lietuvai. Turime būti dėkingi Hansui Erchardtui von Knoblochui, dešimt metų Berlyno archyvuose rinkusiam istorinę medžiagą ir išleidusiam dešimties tomų „Viešvilės kroniką“ vokiečių kalba bei grąžinusiam mūsų kraštui labai brangią Viešvilės bažnyčios kroniką, kurioje yra surašytos visos nuo XVI a. čia gyvenusių, gimusių, mirusių, susituokusių, krikštytų žmonių pavardės“, – tikino A. Sinkevičius.
Pasak jo, monografijai straipsnius rašė 80 autorių, tarp jų yra per dvidešimt garbių mokslų daktarų. Knygoje planuojama išspausdinti net 100 straipsnių. Kol kas nė vienas autorius už savo darbą negavo honoraro, tad savivaldybei, kad mokslo visuomenės būtų minima geruoju, reikėtų pasistengti rasti pinigų.
Pastūmėjo į „Knygų kelią“
Sinkevičius politikams ir valdininkams leido suprasti, kad už iniciatyvą rengti monografiją „Viešvilė“ yra atsakinga savivaldybė, paskatinusi dalyvauti 2009 m. „Versmės“ leidyklos surengtoje akcijoje „Knygų kelias“.
Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas tuomet pasirašė sutartį su serijos „Lietuvos valsčiai“ leidėju, „Versmės“ leidyklos vadovu Petru Jonušu ir pasižadėjo daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad iki 2018 m., kai bus minimas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, būtų išleista šimtatomės „Lietuvos valsčių“ monografijų serijos Jurbarko krašto knyga „Viešvilė“. Kartu su sutartimi seniūnui buvo įteikta „Baltoji knyga“ ir palinkėta ją kuo greičiau užpildyti.
„Dabar, kai monografija jau parašyta, negalime sustoti pusiaukelėje. Kaip mes atrodysime, pasitikdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį? Veliuona, Seredžius turi savo monografijas, o mes negalime įamžinti savo istorijos“, – stebisi A. Sinkevičius, prasitaręs Jurbarko politikams, kad knygos leidėjai skolingi „Versmės“ leidyklai 5 tūkst. Lt už 2013-ųjų vasarą surengtą ekspediciją.
Monografijos sudarytojas perskaitė ilgiausią sąrašą savivaldybių, savo valsčių knygas parėmusių didesniais ir mažesniais įnašais, bet niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl knygos apie Viešvilę leidyba yra tokia brangi ir vis dar brangsta.
Diskutuojant netruko paaiškėti, kad 500 egz. tiražu išleista knyga apie Vadžgirį kainavo 20 tūkst. Lt, iš vietos veiklos grupės „Nemunas“ finansuoto projekto lėšų atspausdinta knyga apie Skirsnemunę – 25 tūkst. Lt.
Viešviliečiai „pirmai pradžiai“ norėtų gauti bent 10 tūkst. Eur ir tikisi, kad tai nebus vienintelis savivaldybės indėlis į monografijos leidybą.
Norai geri, tačiau jais gali būti grįstas ir kelias į pragarą – didelis knygos leidimo biudžetas greičiausiai ilgam įkalins rankraščius leidėjų stalčiuose. Jurbarke niekam nekyla abejonių, kad tokią brangią knygą išleisti gali tik valstybė, įvertinusi jos reikalingumą, mokslinę ir istorinę vertę.
Daiva BARTKIENĖ, „ŪP“ korespondentė, Autorės nuotrauka
