Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus kalba diskusijoje Lietuvos Respublikos užsienio, saugumo ir gynybos politikos klausimais.
Gerai, kad pradedame tokių diskusijų tradiciją. Tai, skandinavų pavyzdžiu, galėtų tapti vieta, kur vyktų rimčiausi nacionaliniai debatai šia svarbia tema.
„Prisipažinkime, dar prieš pusantrų metų niekas nesitikėjome, kad susidursime su tokiais iššūkiais mūsų nacionaliniam saugumui, kokius matome dabar. 2007 metais, kai rašėme „Rusijos sulaikymo strategiją“, joje daugiau kalbėjome apie tai, kaip tapti energetiškai nepriklausomais, nei apie krašto gynybos reikalus. Net ir po 2008 metų Rusijos agresijos prieš Gruziją mums, prasidėjus pasaulinei krizei, atrodė svarbiau garantuoti mūsų finansų saugumą ir stabilumą, o taip pat ir imtis realių energetinio saugumo darbų, nei ieškoti būdų kaip labai intensyviai stiprinti gynybinius pajėgumus. Net ir praėjusių metų pradžioje, dar iki Maidano pergalės, skelbėme Rusijos minkštųjų galių sulaikymo strategiją, nes matėme daug požymių, kad Rusija efektyvina savo informacinio karo ir minkštųjų galių priemones, bet vis dar netikėjome, kad gali įvykti tai, ką matėme per visus pastaruosius metus: Rusijos karinę agresiją Ukrainoje, demonstratyviai laužant visas tarptautines teisės normas.
Gerai yra tai, kad per šiuos metus visi mes daugiau ar mažiau pabudome. Gerai, kad pradėjo pabusti ir Vakarai. Pradėjome didinti gynybos finansavimą, sugrąžinome šauktinių kariuomenę, matome žymiai daugiau NATO aktyvumo mūsų regione.
Tačiau, mano įsitikinimu, mums vis dar trūksta gilesnio ir išsamesnio mūsų laukiančių ilgalaikių iššūkių suvokimo ir tinkamo pasirengimo juos pasitikti.
Pirmas iššūkis, kurį turime labai aiškiai suprasti, yra tas, kad tai, ką matėme per paskutinius metus – tai yra Putino agresyvų elgesį Ukrainoje arba dar vieną Putino karą, – toks Kremliaus elgesys gali tęstis dar daugelį metų. Mes turime tai suprasti ir turime tam tinkamai pasiruošti. Kartais man atrodo, kad mes vis dar gyvename naivių iliuzijų veikiami – kad tai greitai pasibaigs, kad tai mūsų nepalies, kad viskas kažkaip greitai normalizuosis. Nenoriu nieko gąsdinti, tačiau turime suvokti, kad Putinas valdžioje gali išlikti tiek, kiek jam leis jo fizinė sveikata, o tai reiškia galbūt dar dvidešimt metų. Ir visą šį laikotarpį jo politika radikaliai į gerąją pusę nesikeis, Rusijoje bus įnirtingai ir agresyviai kovojama už griūvančios paskutinės imperijos Europos kontinente išsaugojimą, ir tai reiškia, kad mes, net jei mūsų ir nepalies tiesioginė agresija, gyvensime kaip pafrontės valstybė.
Suvokdami tokią perspektyvą, taip pat turime suvokti, kad mums turi rūpėti ne tik karinis saugumas. Per visą laikotarpį, kol Rusija netaps normalia, europinio tipo valstybe, labai svarbus bus ir informacinis saugumas, ir energetinis saugumas (ypač elektros tiekime), ir tranzito saugumas ar ekonominis bei finansinis šalies saugumas, nes kiekvienoje iš šių sričių galime sulaukti kokių nors netikėtų, hibridinių netikėtumų, kuriais būtų siekiama patikrinti ne tik mūsų pačių budrumą, bet ir visos NATO ar ES pasirengimą gintis.
Akivaizdu, kad mes būsime saugūs tiek, kiek patys savo saugumu pasirūpinsime, bet taip pat ir tiek, kiek bus stipri NATO ir kiek efektyvi ir konsoliduota bus Europos Sąjunga. Europa ir Vakarų pasaulis šiuo metu patiria daug iššūkių, ir mes tai taip pat turime labai aiškiai matyti. Syriza Graikijoje, Le Pen Prancūzijoje, euroskeptikų sėkmės Skandinavijoje, būsimas Britanijos referendumas, Rusijos agresija Europos rytuose, ISIS ir pabėgėliai pietiniuose Europos pasieniuose – visa tai yra ir mūsų šalies ilgalaikio saugumo fonas, kuris nėra labai ramus. Bet mes jį turime labai realistiškai matyti. Turime būti pasiruošę ir tam, kad Europos Sąjungos ir atskirų Europos šalių efektyvumas solidariai rūpintis ir mūsų regiono saugumu ilgainiui gali būti apsilpęs. Todėl taip pat turime suvokti, kad reikalaudami iš Vakarų solidarumo mūsų regiono saugumo reikaluose, visų pirma, turime sugebėti pademonstruoti organišką, natūralų solidarumą su iššūkiais kitų Europos regionų, tame tarpe pietinių, Viduržemio jūros šalių saugumui, kurį sukelia ir milžiniškas pabėgėlių srautas. Visą šį Europos kontinento paveikslą matydami taip pat iki mažiausios savo molekulės gelmių turime būti suinteresuoti Jungtinių Valstijų efektyvumu rūpintis mūsų regiono saugumu, ypač po artėjančių JAV Prezidento rinkimų.
Ką turime patys daryti?
Mums turi rūpėti daugelis dalykų: ir kaip stiprinti karinį saugumą, ir kaip pasirūpinti informaciniu saugumu. Labai svarbūs išliks energetinio saugumo klausimai – būtų klaida atsipalaiduoti, po to kai pastatėme terminalą, ar metų pabaigoje turėsime dvi jungiančias elektros linijas, – toliau reikia elektros sistemų sinchronizacijos ir savos stabilios ir konkurencingos elektros generacijos. Svarbu bus ir tolesnio spartaus inovatyvios ekonomikos augimo sąlygų sukūrimas bei ilgalaikio finansinio stabilumo garantavimas, nes tik tai garantuos ilgalaikį socialinį stabilumą, net ir tomis aplinkybėmis, kai šaliai daugelį metų teks egzistuoti neaiškiomis pafrontės valstybės sąlygomis. Daugelio dalykų valstybės politikoje reikės, norint garantuoti mūsų saugumą, bet šiandien aš pabrėžiu tik 3 esminius dalykus:
Pirma, šiandien svarbiausia yra tinkamai pasirūpinti savo pakankamu kariniu gynybiniu pajėgumu. Tam reikia kelių dalykų – pirma, jeigu išlaikytume tokius pat gynybos finansavimo didinimo tempus, kokius visi kartu su Vyriausybe realizavome per pastaruosius keletą metų, galėtume pasiekti, kad 2% nuo BVP krašto gynybai būtų skiriami ne 2020 metais, o jau 2018 metais. Mes tam pritartume.
Antra, būkime realistais – po 5 metų karinės grėsmės Lietuvai nebus sumažėję. Gali būti priešingai, tik padidėję. Todėl neapgaudinėkime nei savęs, nei žmonių – ir po 5 metų Lietuvai reikės šauktinių kariuomenės, tam kad turėtume pakankamai didelį ir tinkamai parengtą kariuomenės rezervą. Todėl jau dabar partijos turi susitarti, kad visuotinė šauktinių sistema yra sugrąžinta ne 5 metams, o visam laikui.
Ukrainos sėkmė apginant savo suverenitetą ir tampant sėkminga europietiška valstybe šiandien yra svarbiausias mūsų ilgalaikio saugumo instrumentas. Ukrainos sėkmės pavyzdys ko gero yra vienintelis instrumentas Vakarų bendruomenės, o tuo pačiu ir mūsų rankose, kuriuo galima daryti įtaką siekiant greitesnių ir pozityvių permainų Rusijoje. Nors darome nemažai padedami Ukrainai, bet esu įsitikinęs, kad galime padėti žymiai daugiau: tiek daugiau investuodami, tame tarpe ir žmogiškų resursų, į Ukrainos reformų sėkmę, tiek išnaudodami visas galimybes, tame tarpe ir iki šiol neišnaudotas parlamentinės diplomatijos galimybes Vakarų sostinėse, tam, kad apgintume ir įrodytume Ukrainos teisę integruotis į Europos Sąjungą.
Čia noriu priminti, kad mes, Tėvynės Sąjunga, esame vienintelė parlamentinė partija, kuri išnaudodama savo narystę Europos centro dešiniųjų – Europos Liaudies Partijos šeimoje, subūrėme neformalų Rytų Partnerystės politikos bičiulių tinklą skambiu pavadinimu „Europe Goes East“ ir Vilniuje per šiuos metus turėjome jau dvi sėkmingas ir svarbias konferencijas. Raginčiau ir kitas parlamentines partijas pasekti mūsų pavyzdžiu.
Ir trečia, ką norėčiau pabrėžti, kalbėdamas apie tinkamą atsaką į iššūkius mūsų saugumui – tai mūsų regioninės konsolidacijos svarba. Nekalbėsiu apie savaime suprantamą Nordic/Baltic konsolidacijos ar santykių su Lenkija svarbą (gal bus kitų progų), tačiau esu įsitikinęs, kad santykiams tarp 3 Baltijos valstybių reikalinga nauja kokybė, nauja konsolidacijos kokybė tokių geopolitinių iššūkių, kuriuos dabar patiriame, akivaizdoje. Lietuva Sąjūdžio laikais buvo tokių Baltijos šalių konsolidacijos idėjų lydere, ir to priežastimi buvo to laikotarpio iššūkiai mūsų saugumui. Šiandieninio laikotarpio iššūkiai reikalauja, kad mes, Lietuva, pateiktume naujų svarbių idėjų tolesnei mūsų regiono konsolidacijai, kas garantuotų mūsų efektyvesnį ir didesnį viso regiono saugumą.
Turime atsiminti, kad, imant atskirai, kiekvieną iš 3 Baltijos valstybių, esame mažesni nei 3 mln., kai kas net mažesni nei 2 mln., tačiau paėmus kartu esame beveik 8 mln. O tai reiškia, kad pradedant nuo karinių reikalų, akivaizdu, kad labai daug laimėtume, jeigu, visų pirma, suvienytume visus mūsų karinius įsigijimus. Kariškiai galėtų pasakyti, kiek padėtų ir labiau integruotas mūsų karinių pajėgų parengimo, valdymo ir gynybos planų derinimas ir konsolidavimas.
Lygiai taip pat, kalbant apie energetinį saugumą, labai daug laimėtume, jeigu sumažintume nacionalines pastangas rūpintis kiekvienas savo atskirais energetiniais projektais ir savo energetiniu saugumu, o daugiau ir efektyviau galvotume apie viso regiono masto projektus. Galbūt tam reikia pradėti galvoti apie nacionalinių energetinių kompanijų tarpusavio integravimą ir konsolidavimą į regioninio masto kompanijas, kurios išvengtų dabar daugeliui svarbių projektų trukdančios tarpusavio konkurencijos tarp nacionalinių kompanijų.
Efektyviau galėtume ir padėti Ukrainai, jeigu apjungtume savo politines ir ekspertines pastangas.
Baltijos šalių tolesnė valstybinės ir politinės veiklos konsolidacija būtų pats tinkamiausias atsakas į ilgalaikį agresyvios Rusijos iššūkį, kuris tampa pačiu svarbiausiu iššūkiu mūsų regiono saugumui.
Ir pabaigai – apie tai, kad mūsų kartai tenka didžiulė atsakomybė.
Prieš 25 metus mes stebėjome ir dalyvavome Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę. Žinome, kada Lietuva buvo ją praradusi – birželio 15-ąją, prieš 75 metus, kai to meto valdžia, politinis elitas, nesugebėjo pasipriešinti, nesugebėjo priimti politinio sprendimo priešintis, ir Lietuva buvo okupuota be šūvio.
Nenorėčiau, kad mano anūkai po keliasdešimties metų minėtų kokią nors liūdną datą iš mūsų šiandieninio gyvenamo laikotarpio, kai istorijoje paaiškės, kad ar dėl mūsų išminties stokos, ar dėl išmintingos politinės lyderystės stokos, mes neišnaudojome galimybės tinkamai pasirūpinti mūsų saugumu ir tai ilgainiui lėmė mūsų eilinį, šį kartą hibridinį, pralaimėjimą.
Kad taip neatsitiktų, tam iš mūsų šiandien reikia labai nedaug: daugiau neapsimestinio ir rezultatyvaus susirūpinimo mūsų saugumu, mažiau naivaus ar ciniško abejingumo, ir visiškai šiuo metu nereikalinga šioje saugumo temoje yra valdžios politinė demagogija, kurios vis dar yra neleistinai perdaug.”
