Prasidėjus vasarai gyventojai vis dažniau užsuka į sporto aikšteles, parkus, bėgimo takus ar aktyviai leidžia laisvalaikį gamtoje. Padelis, krepšinis, futbolas, tinklinis, bėgimas ir dviračiai tampa ne tik būdu pajudėti, bet ir galimybe po sėslesnio šaltojo sezono susigrąžinti ankstesnę fizinę formą. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad būtent šis noras kuo greičiau grįžti į gerą formą dažnai ir tampa pagrindine traumų priežastimi.
„Lietuvos draudimo“ užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad daugiau nei trečdalis šalies gyventojų (35 proc.) šiltuoju metų laiku yra patyrę traumą aktyviai leisdami laisvalaikį. 15 proc. iš jų nurodė, kad dėl patirtos traumos teko kreiptis medicininės pagalbos.
Draudimo bendrovės duomenimis, kasmet Lietuvoje fiksuojama daugiau kaip 15 tūkst. gyventojų traumų atvejų, o dažniausios iš jų – raiščių, raumenų ir sausgyslių patempimai, minkštųjų audinių pažeidimai, taip pat kaulų lūžiai ir sąnarių traumos.
Pasak kineziterapeutės Indrės Kalnutės, dažnai dėl traumos būna kalta ne pati sporto šaka, o tai, kaip intensyviai žmogus sugrįžta į sportą po pasyvaus žiemos laikotarpio.
„Neišskirčiau vienos konkrečios sporto šakos ar aktyvios veiklos, kuri būtų savaime daugiau ar mažiau traumuojanti. Dažniau traumuoja ne pati veikla, o tai, kaip prie jos sugrįžtame. Atėjus šiltajam sezonui daugiau judame, ilgiau būname lauke, spontaniškai arba sąmoningai grįžtame prie mėgstamo sporto. Tačiau kūnas ir nervų sistema ne visada spėja prisitaikyti prie staiga išaugusio krūvio“, – sako I. Kalnutė.
Riziką didina staigus krūvis
Kineziterapeutė pastebi, kad šiltuoju sezonu traumų spektras itin platus: „Kontaktinėse sporto šakose, tokiose kaip krepšinis, futbolas ar paplūdimio tinklinis, dažniau pasitaiko čiurnų patempimų, kelio raiščių ar meniskų pažeidimų. Važiuojant dviračiais, paspirtukais ar riedučiais dažnos kritimų traumos, o bėgiojant ar leidžiantis į žygius dažniau pasireiškia perkrovos traumos – Achilo sausgyslės dirginimas, kelio skausmai, pėdos ar blauzdikaulio stresinės reakcijos“.
Vis dėlto, pasak I. Kalnutės, daugeliu atvejų problemos prasideda dar iki pirmo žaidimo ar treniruotės – nuo per didelių lūkesčių savo kūnui. Po žiemos ar ilgesnio pasyvesnio laikotarpio žmogus dažnai vadovaujasi prisiminimu, ką galėjo anksčiau, o ne tuo, ką jo kūnas pajėgus atlikti šiandien.
„Po žiemos dažnas nori kuo greičiau sugrįžti į aktyvų ritmą, tačiau organizmas ne visada spėja prisitaikyti. Sumažėjus fiziniam aktyvumui, mažėja raumenų jėga, ištvermė, audinių gebėjimas toleruoti apkrovą. Be to, reguliariai nesportuojant prastėja judesių koordinacija, reakcijos greitis ir kūno padėties jutimas erdvėje, todėl judesiai tampa mažiau tikslūs, o sąnariams ir minkštiesiems audiniams tenka didesnis krūvis“, – aiškina I. Kalnutė.
Padelis pavojingas pradedantiesiems
Viena iš sporto šakų, apie kurią pastaruoju metu kalbama vis dažniau, yra padelis. Jis sparčiai populiarėja, atrodo lengvai prieinamas ir socialus, todėl į aikšteles ateina daug žmonių, kurie anksčiau reguliariai nesportuodavo arba tai darydavo gerokai mažiau.
Pasak I. Kalnutės, pats padelis nėra išskirtinai pavojingesnis už kitas sporto šakas, tačiau jo specifika gali tapti iššūkiu nepasiruošusiam kūnui. Mažesnėje aikštelėje žaidimas vyksta greitai, tenka staigiai sustoti, keisti kryptį, suktis, sprintuoti, atlikti smūgius virš galvos ir reaguoti į kamuolį nuo sienų. Tai sukuria krūvį tiek apatinei, tiek viršutinei kūno daliai.
„Padelis dažnai minimas todėl, kad jis tapo labai populiarus ir atrodo lengvai prieinamas. Tačiau šiame žaidime netrūksta staigių sustojimų, krypties keitimų ir sprogstamų judesių, kuriems reikia gero fizinio pasirengimo. Dažnai padelį pradeda žaisti žmonės, kurie ilgą laiką nesportavo, todėl problema slypi ne pačiame žaidime, o nepakankamame organizmo pasirengime tokiam krūviui“, – sako kineziterapeutė.
Dažniausios padelio traumos susijusios su pėdomis, čiurnomis, keliais, alkūnėmis, pečiais ir nugara. Dėl nuolatinių krypties keitimų ir staigių stabdymų gali būti patempiami čiurnos raiščiai, didelį krūvį patiria kelio sąnariai, o pasikartojantys smūgiai rakete apkrauna dilbio, riešo, alkūnės ir peties struktūras.
„Padelis turi tiek teniso, tiek krepšinio elementų. Kaip ir tenise, čia atliekama daug pasikartojančių smūgių, kurie apkrauna petį, alkūnę ir riešą. Kaip krepšinyje, dažni staigūs sustojimai, krypties keitimai ir sprintai, didinantys čiurnų bei kelių traumų riziką. Jo išskirtinumas – mažesnė aikštelė, greitas tempas ir sienų naudojimas, todėl žaidėjai dažnai atsiduria neįprastose padėtyse ir atlieka staigius, neplanuotus judesius“, – pažymi I. Kalnutė.
Kada skausmas signalizuoja apie traumą
„Lietuvos draudimo“ specializuotos rizikos draudimo ekspertas Audrius Zinevičius atkreipia dėmesį, kad aktyvaus laisvalaikio traumos dažnai nuvertinamos, ypač jei jos įvyksta ne profesionaliame sporte, o laisvalaikio metu.
„Praktikoje matome, kad žmonės dažnai linkę manyti, jog mėgėjiško sporto trauma yra laikinas nepatogumas – patempiau, paskaudės ir praeis. Tačiau net ir iš pirmo žvilgsnio nedidelės traumos gali pareikalauti ne tik gydymo, bet ir reabilitacijos, papildomų tyrimų ar ilgesnio atsistatymo. Todėl svarbu ne tik judėti aktyviai, bet ir laiku įvertinti, kada organizmui reikia pagalbos“, – teigia A. Zinevičius.
Pasak jo, papildomas sveikatos draudimas tokiose situacijose tampa aktualus ne tik dėl gydymo, bet ir dėl galimybės greičiau pasiekti reikalingas paslaugas – gydytojų specialistų konsultacijas, tyrimus, kineziterapiją ar reabilitaciją.
Kineziterapeutė Indrė Kalnutė pabrėžia, kad po fizinio krūvio atsiradęs raumenų skausmas ne visada reiškia traumą. Įprastas raumenų jautrumas dažniausiai pasireiškia praėjus 12–24 valandoms po treniruotės, stipriausias būna po 24–72 valandų ir palaipsniui praeina per kelias dienas. Jis dažniausiai jaučiamas kaip tolygus maudimas ar tempimas tose raumenų grupėse, kurios buvo aktyviausiai apkrautos.
Vis dėlto aštrus, duriantis ar staiga atsiradęs skausmas, aiškiai lokalizuotas vienoje vietoje, stiprėjantis judant, lydimas tinimo ar judesių ribotumo ir nepraeinantis per 5–7 dienas, gali signalizuoti apie traumą.
„Paprasta taisyklė: normalus raumenų skausmas su laiku silpnėja, o trauminis skausmas dažniausiai išlieka arba stiprėja. Apie per didelį krūvį išduoda ne tik kūnas, bet ir nervų sistema – miego sutrikimai, lėtesnis atsistatymas, dirglumas, motyvacijos stoka, sumažėjęs apetitas ar dažnesni peršalimai. Kūnas nuolat kalba su mumis – svarbiausia išmokti jo klausytis dar prieš pasirodant traumai“, – sako I. Kalnutė.
Saugi vasara prasideda nuo tvirto pagrindo
Pasak specialistės, saugus grįžimas prie aktyvesnio sporto pirmiausia prasideda nuo realaus savo kūno būklės įvertinimo. Svarbu suprasti, kad ankstesnė sportinė forma nebūtinai atitinka dabartines organizmo galimybes, todėl krūvį reikėtų didinti palaipsniui, skirti dėmesio apšilimui, atsistatymui ir bendram fiziniam pasirengimui.
Avalynė, sporto danga ir inventorius taip pat turi reikšmės, tačiau jie nėra pagrindinis traumų prevencijos veiksnys. Net ir geriausia avalynė neapsaugos nuo traumos, jei krūvis bus per didelis arba kūnas jam nepasiruošęs.
„Traumų prevencijoje svarbiausias veiksnys vis tiek išlieka pats žmogus – jo judesių kokybė, jėga, mobilumas, koordinacija ir nervų sistemos pasirengimas valdyti apkrovas. Avalynę, dangą ir inventorių vertinčiau kaip pagalbines priemones. Svarbiausia traumų prevencija prasideda nuo stipraus, stabilaus ir prie krūvio prisitaikančio kūno“, – apibendrina I. Kalnutė.
