Prieš pat didžiąsias metų šventes Tautinių mažumų departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įvyko diskusija „Pagarba tautinių bendruomenių paveldui – sėkmingos integracijos dėmuo“. Apie paveldą kalbėjo ne tik profesionalai, kuriems patikėta rūpintis šiuo šalies turtu, bet ir tautinių bendruomenių, žiniasklaidos atstovai.
Pristatydama diskusijos temą, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė dr. Vida Montvydaitė pažymėjo, kad paveldo tema suartina visas šalies bendruomenes ir bendrijas.
„Dažnai paveldas įsivaizduojamas kaip paminklas, skveras ar bažnyčia. Mūsų srityje, tautinių bendruomenių kultūrose, paveldas yra ir sakytinis, ir rašytinis, tai yra ir šeimos tradicijos, ir tautos rūbas“, – kalbėjo departamento vadovė pažymėdama, kad kiekviena tautinė bendruomenė gyvena savomis paveldo aktualijomis. Jeigu jaunai graikų bendruomenei yra svarbu, kaip vaikus išmokyti abėcėlės, tai, pavyzdžiui, Puškino muziejaus vadovybė gyvena rūpesčiu, kaip išlaikyti pastatą, kaip restauruoti ikonas; ne vienos valandos tema yra žydų paveldas.
„Mūsų institucija siekia veikti sykiu su kitomis valstybės įstaigomis: vienydama, telkdama pokalbiui, kaip ir šioje diskusijoje, tikslinę grupę“, – sakė dr. V. Montvydaitė.
Puoselėdamas tautinių bendruomenių kultūrinį paveldą, Tautinių mažumų departamentas išleido 2017 metų kalendorių, iliustruotą įvairių konfesijų sakralinio paveldo nuotraukomis. Bendradarbiaujant su fotografu Kostu Šukevičiumi, parengtas kompaktinis diskas su žydų ir lenkų paveldo nuotraukomis.
Efektyviausias būdas saugoti paveldą – sinergija
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė diskusijoje akcentavo, kad Lietuvos kultūros paveldas atspindi valstybės tautines bendrijas ir jų istoriją Lietuvos valstybės raidos kontekste. „Mūsų valstybė yra labai turtinga bendrijomis, kurios sukūrė ženklus. Dažniausiai ir visų lengviausiai atpažįstami yra sakraliniai objektai“, – kalbėjo D. Varnaitė, paminėdama, kad daugeliui bendrijų yra svarbios istorinės amžinojo poilsio vietos, senosios kapinės. Pažinti šią įvairovę, kaip pripažino departamento direktorė, neretai pritrūksta žinių, todėl didžiausi pagalbininkai šiame darbe yra tautinės bendruomenės, su dideliu lūkesčiu Kultūros paveldo departamentas žvelgia ir į Tautinių mažumų departamentą.
Paveldo pažinimas, D. Varnaitės žodžiais, yra raktas į jo išsaugojimą: „Tai, ką pažįstame, tai, ką branginame, mums tampa artima, sava – mūsų bendruomenėms, pačioms tautinėms bendrijoms ir vietos bendruomenėms.“
Pirmasis žingsnis, kuomet valstybė įvardina saugotinus objektus, yra jų įrašymas į kultūros objektų registrą, taip suteikiant jiems teisinę apsaugą ir deklaruojant, kad valstybė imasi atsakomybės saugoti objektus. Kultūros paveldo departamento vadovė pakvietė tautines bendruomenes pasidomėti Kultūros vertybių registru ir siūlyti objektus, kurie galėtų būti į šį registrą įtraukti.
„Kaip rodo mūsų ilgametė patirtis, vienas iš svarbiausių dalykų yra paveldo aktualizavimas“, – sakė D. Varnaitė, pastebėdama, jog nėra valstybės, kurioje šioms reikmėms užtektų valstybės biudžeto lėšų. Jos nuomone, efektyviausias būdas išsaugoti ir puoselėti paveldą yra bendruomenių – vietos ir tautinių – sinergija. Kultūros paveldo departamentas kasmet skiria lėšų, prisidėdamas prie tautinėms bendrijoms reikšmingo paveldo.
Fotografas Kostas Šukevičius kuria panoramines kultūros paveldo nuotraukas, siekdamas garsinti Lietuvos vardą pasaulyje ir palikti ateinančioms kartoms panoramose įamžintus šalies istorinius ir architektūrinius paminklus, krašto gamtovaizdį, kaimus ir miestelius, įžymius ir Lietuvai nusipelniusius žmones, šalyje vykstančius renginius. „Laikas bėgs, keisis kraštovaizdis, išnyks kai kurios vietovės arba sunyks architektūriniai paminklai, kaip atsitiko su keliomis Lietuvos bažnyčiomis, tačiau panoramose užfiksuoti vaizdai išliks amžiams“, – apie paveldo fiksavimo prasmę nuotraukose kalbėjo K. Šukevičius.
Ne homogeniškumas yra natūrali būsena, o daugiakultūriškumas
Marija Rubaževičienė, Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugijos pirmininkė, kalbėdama apie paveldą, akcentavo gimtosios kalbos, kaip bendravimo ženklų, išsaugojimo reikšmę. Šiuo atveju, tautinėms bendruomenėms yra itin svarbios sekmadieninės mokyklos. Mokėdamas savo kalbą, anot pašnekovės, gerbsi ir kitos tautos kalbą, suvokdamas, kokia ji yra svarbi kiekvienam iš mūsų.
„Negali pradėti rūpintis pasauliu, nepasirūpindamas savo miesteliu ar kaimu, negali mylėti žmonijos, nemylėdamas savo kaimyno“, – priminė elementarias tiesas interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorius Donatas Puslys, kalbėdamas apie kosmopolitiškumą, kuris neretai suvokiamas kaip grėsmė paveldui. Su tautinėmis bendrijomis, D. Puslio nuomone, elgiamės nelygu su prieskoniu, kaip, pavyzdžiui, užkabinta lentelė kurios nors iš tautinių bendruomenių kalba. Tačiau svarbiausia, pastebėjo pašnekovas, surasti integralų pasakojimo būdą ir išmokyti tai perskaityti jaunus žmones. Tačiau sudėtingiausia – kaip tai įgyvendinti.
„Receptas? Jeigu tau pačiam svarbu, tai bus ir kitam svarbu. Gali tai liudyti savo asmeniniu pavyzdžiu, – dalijosi D. Puslys. – Pasakodamas istoriją iš paukščio skrydžio, gali nebepastebėti žmogaus, nors iš tiesų pats įdomiausias ir yra tas žmogus, jo apsisprendimas istorinių lūžių akivaizdoje. Vakarų pasaulyje labai dažnai kalbama apie daugiakultūriškumo iššūkį – kaip užtikrinti sugyvenimą. Man atrodo, kad Lietuva susiduria su kitu iššūkiu – homogeniškumo iššūkiu. Iš noro būti tvirta dauguma, stengiamės nuleisti monolitinį pasakojimą ir nepamatyti esančio šalia. Ne homogeniškumas yra natūrali būsena, o daugiakultūriškumas. Ir tai nėra nuokrypis ar iššūkis – reikia tik atsigręžti į savo istoriją ir pamatysime, kaip galime sugyventi.“
Vietoj fragmentiškos istorijos – rišlus pasakojimas
Vietos paveldo pažinojimas – yra esmė, leidžianti susikalbėti, mano Alfredas Jomantas, Kultūros paveldo departamento Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vedėjas. Pritardamas D. Pusliui, jis akcentavo, kad pažinimą pradėti reikia nuo vietos. „Pažinimas sukuria santykį su objektu, padeda pažinti jo vertę. Verčių supratimas sujungia ir tai yra kaip raktas, kaip atpažinimo ženklas“, – sakė A. Jomantas, kalbėdamas apie departamento prieš keletą metų rengtas Europos kultūros paveldo dienas „Istoriją kuriame kartu“.
Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, akcentavo švietimo, mokytojų vaidmenį, pažįstant kultūros paveldą. Kiekviename miestelyje, jos žodžiais, yra objektų – svarbių, reikšmingų, – apie kuriuos mažai kas žino, gal net dėmesio neatkreipia. Ir tai turėtų būti to miesto ar rajono švietimo skyriaus reikalas daryti visa, kad moksleiviai sužinotų savo vietos istoriją.
Tęsdamas temą, D. Puslys prabilo apie fragmentišką istorijos žinių suteikimą moksleiviams, pastebėdamas, kad svarbiausias yra rišlus pasakojimas, kuris leidžia istoriją susieti su savimi, su savo šeimos istorija. Tik gilinimasis į istoriją, jo nuomone, leis „mane paaiškinti čia ir dabar“.
„Kultūros paveldas mums aktualus ir ta prasme, kad jis mus vienija. Mes galime labai daug ko pasimokyti iš mūsų praeities: iš klaidų, sėkmių, – sakė Kultūros paveldo departamento direktorė D. Varnaitė, apibendrindama diskusiją. – Niekuomet nenorėčiau, kad suprastumėt, jog mums reikalinga tik forma. Paveldas turi tarnauti mūsų visuomenei, mūsų bendrystės kūrimui, mūsų gyvenimui, ir sykiu – perduodant ateities kartoms. Kurkime istoriją kartu.“
Alekso Jauniaus nuotraukos
