Kaimyninėje Latvijoje puoselėjama šamoto skulptūrų kūrimo tradicija prieš keletą metų įkvėpė naują meninę iniciatyvą ir Šiauliuose. Šiaulių dailės mokyklos bendruomenės bei šamoto skulptūros srityje aktyviai dirbančių menininkų dėka ši idėja išaugo į plenerą „Saulės stulpai“, kuris šiandien pamažu tampa neatsiejama miesto kultūrinio identiteto dalimi. Su pertraukomis jau ketvirtą kartą organizuojamas pleneras ir šiemet Talkšos ežero pakrantę vėl pavers atvira kūrybos erdve, kurioje gimsta monumentalūs šamoto kūriniai.
„Praėjusiais metais „Saulės stulpai“ parodė, kad žmonėms labai reikia gyvo, atviro kūrybos proceso – tokio meno, kurį galima ne tik pamatyti, bet ir patirti. Šiemet pleneras tampa svarbia Šiaulių jubiliejinės programos dalimi, kviečiančia pažvelgti į miesto simbolius per šiuolaikinės kūrybos ir baltų kultūros prizmę“, – pasakoja Šiaulių kultūros centro direktorė Deimantė Bačiulė ir priduria, kad plenere dalyvaus profesionalūs keramikos ir skulptūros menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Vokietijos. „Saulės stulpai“ ir šiemet taps kūrybine erdve, kurioje susitiks skirtingos meninės patirtys, tradicijos ir kūrybiniai požiūriai. Jubiliejinių metų įkvėpti kūrėjai kurs keturias didelio formato šamoto skulptūras, atspindinčias Šiaulių miesto simbolius, istoriją ir bendruomenės vertybes“, – sako D. Bačiulė.
Šių metų plenero skulptūrų idėjas įkvėpė Šiaulių miesto heraldika, istorija ir bendruomenės vertybės. Menininkai kūriniuose interpretuos miesto herbe ir kultūrinėje atmintyje svarbius simbolius, pasakojančius apie stiprybę, išmintį, globą, atsakomybę bei ryšį su miesto ištakomis.
Latvijos menininkės Beāte Kate Ločmele (Jekabpilis) ir Rūta Kurpniece (Ryga) kurs skulptūrą „Bundantis jautis“. Skulptūra simbolizuoja stiprybę, atkaklumą ir gyvybingą ryšį su miesto ištakomis. Jautis – vienas senųjų galios ir žemės gyvybingumo ženklų, įprasminančių tvirtą bendruomenės charakterį. Estijos keramikė Tiina Kaljuste (Talinas) kurs skulptūrą „Saugantis lokys“. Lokys nuo seno siejamas su globa, išmintimi ir vidine stiprybe, todėl taps bendruomeniškumo bei saugumo simboliu. Skulptūrą „Apvaizdos akis“ kurs keramikės Živilė Bardzilauskaitė-Bergins (Kaunas, Lietuva) ir Domilė Ragauskaitė-Svirnelienė (Štutgartas, Vokietija). Mamos ir dukros kūrybinis tandemas skulptūroje interpretuos dar vieną Šiaulių heraldikos simbolių – akį, siejamą su budrumu, išmintimi ir atsakomybe. Šiauliečiai Irena ir Vilius Šliuželiai kurs skulptūrą „Kunigaikštiška kepurė“. Menininkai yra vieni aktyviausių šamoto skulptūros tradicijos puoselėtojų Lietuvoje, nuolat dalyvaujantys tarptautiniuose simpoziumuose ir pleneruose. Jų kūrinys įprasmins Šiaulių miesto herbą puošiančią kunigaikštišką kepurę – valdžios, atsakomybės ir istorinės tapatybės simbolį. Pasak autorių, ši skulptūra kalbės ne tik apie miesto praeitį, bet ir apie šiandienos žmogų, kuriantį Šiaulių ateitį.
„Mums kunigaikštiška kepurė simbolizuoja miesto, kuriame gyvename, dirbame, kuriame ir auginame vaikus, esmę. Čia jaučiamės saugiai, čia galime kurti, puoselėti ir svajoti. Tai ne tik valdovo privilegijos ženklas, bet ir atsakomybė. Tikime, kad kiekvienas miestietis, tvirtai stovintis ant istorinio ir kultūrinio paveldo pamatų ir kartu kuriantis ateitį, yra vertas kunigaikštiškos kepurės“, – sako viena iš plenero dalyvių Irena Šliuželienė.
Birželio 23 d., Joninių naktį, nuo 23.45 val. vyks išdegtų skulptūrų atidengimo ritualas, atskleisiantis ugnies šokį, lydimą sutartinių giedotojų grupės „Rags“ atliekamų sutartinių ir mistiniu būgnų ritmų. Vėliau šie kūrybiniai darbai papildys Rėkyvos kultūros namų teritoriją, kur pamažu formuojamas savitas šamoto skulptūrų parkas po atviru dangumi. Praėjusiais metais sukurti darbai jau tapo ryškiu kultūriniu akcentu, puošiančiu Rėkyvos kultūros namų aplinką ir traukiančiu smalsius lankytojų žvilgsnius. Šiemet ši meninė erdvė dar labiau išaugs – ją papildys nauji plenero metu gimę kūriniai, įprasminantys Šiaulių miesto simbolius ir jubiliejinių metų idėjas.
Informaciją teikia Šiaulių kultūros centro direktorė Deimantė Bačiulė, mob. +370 671 42 889, e. p. .
