Kovo 1 d. įvyks savivaldybių tarybų rinkimai, kurie yra svarbūs dėl kelių priežasčių. Visų pirma, bus renkami atstovai, atsakingi už vietos gyventojų interesų įgyvendinimą. Juk ne vyriausybė, ne parlamentas ir ne prezidentas yra atsakingi už tokius kasdieninius, bet būtinus dalykus, kaip gatvių ir kelių priežiūra, gyvenviečių apšvietimas ar mokymo įstaigų darbo organizavimas. Tai vietos savivaldos institucijų užduotis. Antra, laukia rinkimų naujovė – šie rinkimai bus pirmieji, kai tiesiogiai rinksime savivaldos merus. Šis sprendimas pasiektas po ilgų, daugiau kaip dešimtmetį užtęsusių svarstymų ir diskusijų, kurios, beje, netyla ir po sprendimo priėmimo. Keliamos abejonės, ar pasirinktas rinkimų variantas bus tinkamas, ar tiesioginio mandato suteikimas nepridedant didesnių vykdomųjų galių, naujiems merams padės tinkamai įgyvendinti rinkėjų lūkesčius. Kaip ten bebūtų, pagrindinė pokyčių idėja – tiesioginiai merų rinkimai turi priartinti vietos valdžia prie paprastų žmonių, beasmenei politinei sistemai suteikti veidą, į kurį gyventojai galėtų parodyti: štai žmogus, kuris sugebėjo ar nesugebėjo įgyvendinti mūsų interesų. Lūkesčiai dideli, todėl natūralu, jog norima išsirinkti geriausią atstovą, kuris turi būti lyderis, aiškiai žinoti vietos gyventojų interesus ir problemas, žinoti jų sprendimo būdus, tačiau kartu gebėti derinti interesus su oponentas, siekti bendro konsensuso. Būsimų rinkėjų laukia nelengva užduotis, kaip iš pateiktų kandidatų išsirinkti tą, kuris geriausiai atstovaus jo interesus. Reikalinga kruopšti kokybinė analizė, kuriai būtina surinkti kiek įmanoma daugiau patikimos informacijos. Todėl apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog šių rinkimų laukia ir kita naujovė – visiems kandidatams suteikimas vienodas televizijos eterio laikas, t .y. Vyriausioji rinkimų komisija nupirko vietos televizijos transliuotojo eterio laiką, kurio metu vyks kandidatų prisistatymas bei diskusijos. Pagalvojau, jog šauni mintis, visi kandidatai galės dalyvauti bendroje diskusijoje, kurioje visi bus lygūs, galės iškelti konkrečias vietos gyventojų problemas, į kurias kandidatai galės išsakyti savo mintis, pateikti sprendimo būdus. Be to pavyks bent iš dalies išvengti perdėto kandidatų reklamavimosi televizijos eteryje. Deja, pirmosios laidos nuvylė. Manęs netenkino laidų organizavimo būdas, kai kandidatai išrikiuojami iš eilės ir nepriklausomai vieni nuo kitų pasisakydavo ar pristatydavo savo rinkimines programas. Nevyko jokia sąveika, nebuvo idėjų konkurencijos. Netenkino ir renginio struktūra, kuri išsilaikydavo tik diskusijų pradžioje, kai buvo pristatomi kandidatai ar programos. Pastarosios, beje, taip pat nedžiugino, nes buvo parengtos abstrakčios, bendrais šūkiais, o taip trūkstamų konkrečių problemų iškėlimo bei joms skirtų apčiuopiamų sprendimo būdų trūko. Vos tik pavykdavo užkabinti konkrečią problemą, tuoj diskusija nuslysdavo prie kitų visiškai nesusijusių dalykų arba paaiškėdavo, jog oponentai, kurie ir šiuo metu dirba savivaldos institucijose, disponuoja skirtinga informacija. Kandidatai ribotą prisistatymo laiką skyrė bendriems pasisakymams, vėlgi apsieita be konkretumo, kurio rinkėjams labai trūksta. Žiūrint rinkimų laidas, natūraliai kilo klausimas, kodėl negalėjo būti prisistatymai organizuojami panašiai kaip debatai? Juk debatų esmė dviejų oponentų diskusija ir siekis įtikinti ar į savo pusę patraukti trečiąją, neutralią, šalį, t. y. rinkėjus. Debatų metu vietoj visų kandidatų dalyvavimo vien metu, galėjo būti organizuojami dviejų kandidatų debatai ir pasitelkiant sporto varžybų principą, t. y. sudaryta turnyrinė lentelė, kad kiekvienas kandidatas galėtų „susikauti“ vienas su kitu. Taip, manau, turėtų būti išvengta chaoso ir struktūros nebuvimo. Atrodo, jog toks organizavimas turėtų nemažai privalumų. Visų pirma, sumažintų vertintojams informacijos kiekį, vienu metu reikėtų vertinti du, o ne šešis ar daugiau kandidatų. Antra, kandidatai turėtų labiau pasiruošti, nes turėtų konkretų oponentą su jo pažiūromis ir programa. Reikėtų ieškoti oponento silpnųjų vietų, jas kritikuoti. Trečia, debatai turėtų aiškiau atskleisti, kaip kandidatai geba kelti konkrečias problemas, kokius mato jų sprendimo būdus. Būtų pademonstruotas gebėjimas argumentuotai reikšti mintis, gebėjimas įtikinti oponentą ar paneigti jo argumentus. Taip pat, kas manau labai svarbu, atskleistų, ar kandidatas linkęs ieškoti konsensuso, bendro sprendimo, jeigu diskusija taptų bevaisė. Kalbu apie savybes, kurių tikrai reikės būsimam merui, ypač jeigu pastarasis neturės palaikymo savivaldos taryboje. Gali būti, kad skaitytojui kils abejonių, jog ir toks būdas negarantuos kokybiškos diskusijos, nes politikai nesugeba konstruktyviai dirbti, ar kad šiandieniniam rinkėjui visai neįdomi kokybiška kandidatų analizė. Ir tikriausiai, bent iš dalies, bus teisus. Visgi manau, jog reikia kelti šį klausimą, nepaisant esamų aplinkybių. Mūsų demokratija skaičiuoja jau ketvirtį amžiaus, žingsnelis po žingsnelio tobuliname rinkimų sistemą, vystomės, mokomės ir keičiamės, todėl stenkimės, jog ji suktų kokybės keliu.
Marius Šačikauskas
