Savo gyvenimą ir veiklą tarp Lietuvos, Kipro ir kitų šalių dalinanti šiaulietė Dalia Staponkutė nepamiršta savo gimtojo miesto – jį mato iš distancijos, su nostalgija. Projekto „Globalūs Šiauliai“ ambasadorė šiame interviu dalijasi prisiminimais apie savo gimtąjį miestą, įžvalgomis apie šiandieninius Šiaulius.
Šiauliai turi romaną apie vieną rajoną, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“. Ar Dalia Staponkutė aprašytų savo jaunystės miestą? Vyriška versija jau papasakota, gal laikas moteriškai?
Rimanto Kmitos romanas – ne tik apie Šiaulius. Tai – apie tam tikrą istorinį laiką Šiaulių mieste, svarbiame šiam autoriui, nes jis ten augo, baigė mokyklą, išgyveno savo ankstyvos jaunystės epochą. Pasakyčiau kitaip: Šiauliai ne „turi“ romaną apie savo rajoną, o Kmita šį rajoną „sukūrė“, pasitelkęs savo asmenines patirtis. Tokių rajonų būta ir Vokietijoje, Lenkijoje ar Čekijoje, tačiau jį reikia išjausti ir perkelti į literatūrą. Gyvenimas siūlo geriausius siužetus, bet jie nebūtinai kuo tiksliausiai atspindi tikrovę. Tai romanas apie tam tikrą kartą, ir Šiauliai – kaip keista, nevienalytė, persipynusių socialinių virsmų erdvė – įkvėpė vieną iš tos kartos rašytojų kūrybai. Jeigu rašyčiau aš, žinoma, romanas būtų kitoks. Man irgi reiktų Šiaulius susikurti, prisiminti, juk tai mano ankstyvos jaunystės miestas, o jaunystės prisiminimai dažniausiai būna nostalgiški. Nors į Šiaulius dažnai atvykstu, netgi ten dirbu ar būnu ilgesnį laiką, vis viena tarp mūsų tvyro nemenkas atstumas. Jei reiktų tuos prisiminimus išryškinti kaip „merginos prisiminimus“, tai juose būtų visko – ne tik gėriu persmelkto pasaulio. Šiauliams būdinga įdomi mikro-kultūra – nei žemaičiai, nei aukštaičiai, nors kalba tarmiškai; nei miestelis, nei didmiestis, nors ir buvęs pramonės centras; nei kultūros lopšys, nei provincija; Ryga – ranka paduoti. Savo jaunystės Šiaulius atmenu kaip „verdančio gyvenimo“ miestą – įdomių urbanistinių idėjų, penkių didžiulių fabrikų, penkių kinoteatrų ir dvidešimt keturių vidurinių mokyklų miestą. Dėl skaičių galiu ir apsirikti, tačiau dėl „verdančio gyvenimo“ – vargiai. Juo vadinu nuolatinį žmonių „zvimbesį“ aplinkui, kasdienę, nors ir ne milijoninę, minią šalia. Moteriška „šiaulietiško romano“ versija, papasakota iš mano lūpų, skambėtų kaip laiminga vaikystė, o sykiu ir geliantis jaunos merginos noras išvykti. Išvykti į nežinomybę, atverti sau platesnį pasaulį – kur gyvenimas kunkuliuoja dar stipriau, kur vaikinų plaukai ilgesni, o rūbai labiau elegantiški ir ne tik džinsai ar treningai, kur nepažini ir kitokia kultūra. Puikiai pamenu jausmą, kaip baigusi mokyklą norėjau išvažiuoti. Tačiau tai – sveikas jauno žmogaus jausmas, nieko bendra neturintis su miesto gyvenimu. Jei ir turintis, tik tai – kad Šiauliai plačiai atvėrė duris į pasaulį ir suteikė stiprius sparnus.
Įdomupaskaityti
Jūs į Šiaulius žvelgiate iš gan tolimos distancijos, gyvenate Kipre. Ką draugams/svečiams pasakojate apie Šiaulius? Kokie tie, Dalios Staponkutės, Šiauliai?
Atstumas yra ir artumas: kai žvelgi per didelę distanciją, labai gerai matyti stambios detalės (kaip pro žiūroną), tačiau nematyti smulkmenų. Žmonės, kurie nuolatos gyvena Šiauliuose, mato vietinio gyvenimo detales, bet mažiau Šiaulius – globaliame kontekste. Abu žvilgsniai labai svarbūs. Juos suderinus praktiškai ir politiškai, būtų daug naudos (pvz., įdarbinus „sugrįžusius namo“ profesionalus į miesto valdymo struktūras). Esu atsivežusi į Šiaulius dešimtis svečių. Šiauliai visiems darydavo įspūdį kaip žalias ir „žmogiško mastelio“ miestas, erdvus ir jaukus. Svečiai „grynakraujai“ londoniečiai prieš keletą metų pastebėjo, kad „pietinis“ rajonas labai gerai „suprojektuotas“ – namai stovi „toli vienas nuo kito“, „nesusigrūdę“ kaip daugumoje „Vakarų miestų“; kad miestas paskendęs didžiuliuose medžiuose – irgi ne kaip Vakarų didmiesčiai, kur vargina „kamščiai“, užterštumas, o alėjos jau seniai iškirstos; kad gera ir patogu vaikščioti pėsčiomis; kad patogi infrastruktūra. Dabar gi Šiauliai irgi „vejasi“ Vakarus. Tai, ką Vakarai jau mielai „susigrąžintų“ atgalios, Šiauliai palieka. Šiauliai „vakarėja“. Tik judėjimas nedidėja. Kažkada maniau, kad Šiauliai gali tapti net poilsiniu miestu, pėsčiųjų ir dviračių turizmo zona, tačiau, regis, pasirinktas industrinio miesto kelias. Belieka linkėti, kad industrijos plėstųsi. „Ko tik tie mano gimtieji Šiauliai nėra matę“, dažniausiai sakau svečiams, kai paklausia apie istoriją. Kad ir kas būtų, Šiauliai visados liks gimtieji. Visados mokysiuosi priimti miestą tokį, koks jis yra. Tokia jau mano kaip pasaulio šiaulietės misija.
Kokios buvo/yra mėgstamiausios miesto vietos? Kokie „taškai“ sukelia daugiausiai emocijų? Koks būtų jūsų Šiaulių Top5?
Jei apie praeitį (prieš trisdešimt metų), tai labai mėgau bulvarą, nors gyvenau „pietiniame“ rajone. (Baigiau 11-ąją vidurinę mokyklą, kuri tada buvo didžiulė, „stipri“ mokykla – o tokių mokytojų, kaip manieji, visados linkėdavau ir savo vaikams). Bulvaras tada tikriausiai išgyveno savo „aukso amžių“ – vienintelis, originalus, įstabių freskų ir skulptūrėlių, nuolatos jaukiai apšviestas šilta geltonų žibintų šviesa. Tiesa, kavinių tada buvo nedaug, bet jų ir nereikėjo. Ten visad plaukdavo toks žmonių srautas, tad jų energija atstodavo bet kokias kavines. Tiesa, kaip paauglė mėgau kavinę „Malkinę“, kurioje skaniausia pasaulyje trinta varškė. Kavinė buvo prisišliejusi prie „veidrodinės“ freskos ant namo sienos, prieš „Universalinę parduotuvę“. Dar mėgau „Sigutę“, irgi kavinę, kaštonų alėjos pabaigoje, o vėlesniais, jau „Bix‘ų“ laikais, traukė retro stiliaus kavinė kitoje gatvės pusėje „Kaštonas“. Mokinė šokau šokių kolektyve „Jovaras“, ir „Kultūros namai“ kelis metus buvo mano antrieji namai. Priešais esančioje Viešojoje bibliotekoje dažnai vykdavo susitikimai su rašytojais, į kuriuos būdavo net sunku patekti. Sėdėdavau paskutinėse eilėse ir konspektuodavau „auksines mintis“. Dievinau „Saulės“ kino teatrą – ten tiek daug erdvės, o leisdamasi plačiais, didžiuliais laiptais (kuriais dabar niekas nebevaikšto) galėdavai pasijusti tikra „kino žvaigžde“. Stebuklingiausios man būdavo „sidabrinės“ eglės prie Dramos teatro, ypač – apsnigtos. Nuo jų kratydavome ir laižydavome sniegą. Ten žaisdavome ir slapstydavomės. Mano „penki“ mieste šiandien? Šiandien greitai viskas keičiasi, surandi savo vietą, o po metų jos jau nebėra. Kai kas, žinoma, lieka.
Kuo Šiauliai išsiskiria Lietuvos kontekste?
Daug kuo. Tuo, kad tai – Šiauliai. Miestas – lygumoje ant pelkių, su dramatiška praeitimi, per karą sugriautas, vėliau industrializuotas, dabar gerokai ištuštėjęs, nes jo likimas – būti kryžkelėje tarp Rygos ir dar kokio nors svarbaus geografinio taško. Paskutiniais praeito amžiaus dešimtmečiais didelę įtaką Šiauliams darė Rygos artumas, juk nebuvo jokios sienos ir – tiesus kelias. Gal dėl to Šiauliuose vyko įdomūs kultūriniai virsmai – ne tokie kaip kituose Lietuvos miestuose. Man visados patikdavo laisvamaniška ir truputį anarchistinė miesto dvasia. Nors Šiauliuose būdavo chuliganų ir „banditų“, bet nacionalistai ar fašistai ten užgimti negalėjo. Mietas garsėjo didžiuliu turtingų romų taboru. Iš esmės, Šiauliai savo dvasia – gana globalūs, o savo globalia dvasia įdomesni nei Panevėžys ar Klaipėda. Šiauliuose visados būdavo vadinamoji „kritinė masė“ išsilavinusių, mokslo siekusių žmonių, inžinierių, gydytojų, menininkų, iš vienos pusės, ir darbininkų, namudininkų, amatininkų, iš kitos. Mieste jautėsi intelektinio ir fizinio darbo pusiausvyra. Gyvavo Pedagoginis institutas (vėliau universitetas) su aiškia mokymo programų linija ir taip toliau. Na, vis kalbu apie praeitį, kuri man dar gyva. Kai kurie jos elementai egzistuoja ir šiandien. Užsidarius Šiaulių universitetui, kai kas toje intelektinėje pusiausvyroje keisis. Tai ypač pasijus po keleto metų. Būtų gaila, jei miestas virstų vientisa, didžiule karinio oro uosto baze, ją ir „aptarnautų“… Bet tikėkime, kad taip nebus.
Kas pritrauktų arba sulaikytų turistų srautus mūsų mieste?
Vėl – daug kas. Šiauliai turėjo galimybę išsaugoti daugybę įdomių akcentų, išlikusių po sovietmečio (politiškai neskamba, bet palaukime): tai nebuvo grynai sovietmečio elementai, o nauja architektūros epocha, hibridiniai urbanistiniai štrichai. Šiauliai savo originalumu prilygo europietiškiems miestams, tad gal reiktų paprasčiausiai tai atkurti? Visą bulvaro koncepciją. Ir sukurti mitą apie tai, kad ten buvo „filmuota“ daug filmų, kad „lankėsi italų mafijos galva“ ir rezgė planus kartu su „Šiaulių mafija“, o „Rage“ (irgi jau nebeegzistuojanti šašlykinė) vykdavę jų susitikimai ir t.t.. ir pan. Juokauju. Bet vilioja ne tikrovė, o mitai. Dar vienas mitas galėtų būti „šventas“: apie Šiaulių katedrą. O dar vienas modernus – apie Šiaulių roką. Labiausiai turistus trauktų didelė, jauki aikštė ir didžiuliai medžiai jos centre, visados suteikiantys jaukumo, pavėsį ir stogą. Aikštė gali būti net neasfaltuota, svarbu, kad būtų kavinė, balandžiai ir kėdės… Jei tokių aikščių nebeliks, nebeliks ir turistų. Ne tik Šiauliuose.
Šiauliai keičiasi. Ką manote apie pokyčius mieste? Kokių pokyčių dar lauktumėte?
Šeimininkai savo kieme tvarkosi kaip jie tai išmano, tad žmonės iš šalies nieko negali patarti, net ir su geriausiais norais. Juolab – diktuoti savo sąlygas. Na, turime, ką turime. Aš, jei atvirai, irgi nebuvau už visų medžių kirtimą, bet suprantu. Toks projektas, taip reikia, kitaip neįmanoma. Jei ir buvo įmanoma, tai jau vėlu kalbėti. (Reiktų pasistengti nebeplėsti kirtimų visame mieste, nes tada keisis ir miesto mikroklimatas). Tuštumą atverti lengva, o užpildyti ją gražiu turiniu sunku. Tai ne tik apie aikštes, bet ir apie visa kita. Tuštuma šalta ir netraukia. Ji ir lieka tuštuma – įdomi pati sau. Nesu tikra, kokias iš visų atsivėrusių erdvių turite omenyje. Tik pajuokausiu, kad Dramos teatriukas, atrodo kaip įvarytas į kampą, labai užspaustas. Tai ir parodo, kas mieste išryškėja kaip „svarbesni“ taškai – barai, bankai, pakylos. Aikštė yra tarsi iškelta virš kitų pastatų pamato. Tuo ji itin išsiskiria visoje ne tokio jau didelio miesto erdvėje kaip koketė, reikalaujanti dėmesio – duokite man papuošalų ir pramogų. Tad reikia duoti. Kinai, šokiai, čiuožimas – duoti viską ir nuolat. Siena irgi atrodo labai vieniša (ideali vieta grafičiams). Žinoma, viskas sutvarkoma ir viską mes sugalvosime. Net neabejoju. (Ačiū, kad davėte tokią mintį). Tik tiek, kad šaltoko klimato sąlygomis atviros erdvės savaime tampa problema. Jose paprasčiausiai niekas nenori būti, juk tai ne Italija, kur ir filmą po atviru dangumi parodysi, ar kokią atvirą parodą surengsi… Švedijoje visos aikštės turi akcentus, gyvatvores, skulptūras, alėjas, ryškiaspalvius pastatus aplinkui, kad nebūtų nei niūrios, nei perpučiamos, nei atrodytų pilkos. Tad ir šiauliečiams reiks pasukti galvą, juk mieste – toks menininkų ir dizainerių potencialas!
Nuotraukose Dalia Staponkutė, asmeninio archyvo nuotraukos.
Šiaulių turizmo informacijos centras
