Savižudybės atima triskart daugiau šiauliečių nei jų žūsta eismo įvykiuose

Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje šalių, kai kuriose  jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per metus.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, pernai Šiaulių mieste eismo įvykių metu žuvo 10 žmonių, o nusižudė – trigubai daugiau. Lietuvoje ypač opi vyrų tyčinio susižalojimo problema. Pavyzdžiui, šiauliečių vyrų savižudybės 2014 metais tris kartus viršija moterų savižudybes. Iš viso dėl šios priežasties Šiaulių apskritis praėjusiais metais neteko net 107 gyventojų. Šioje graudžioje situacijoje galima pasidžiaugti bent tuo, kad nenusižudė nė vienas nepilnametis.

Šiaulių miesto visuomenės sveikatos biuro specialistė Asta Ivoškienė ragina mokytis atpažinti gresiančią nelaimę. Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar dėl daugelio įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitie įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie savo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausioje stadijoje.

Kodėl žmonės bando nusižudyti?

Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų: mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip jie jaučiasi, padėdami jiems ieškoti kitų galimų pasirinkimų. Savižudžiai dažniausiai jaučiasi siaubingai izoliuoti; dėl savo kančių, jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kuriuos galėtų kreiptis, taip dar labiau padidindami izoliaciją. Absoliučia dauguma atvejų, savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai. Dauguma savižudžių duoda įspėjamuosius ženklus tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti, nes jų noras yra baigti emocines kančias, o ne mirti.

Savižudybių procesas vyksta keliais etapais:

Minčių, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę, nori užsimiršti, pabėgti nuo rūpesčių ir skausmo. Daugeliui žmonių nors kartą gyvenime ateina tokia mintis. Tačiau savižudybė dar neplanuojama. Norima nebūti, numirti, bet nusižudyti atrodo neįmanoma.

Ketinimų stadijoje žmogus ne tik trokšta mirti, bet ir pradeda siekti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali. Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis. Grėsmė gyvybei čia jau daug didesnė. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus, apmąstomos konkrečios detalės.

Veiksmų etapas yra paskutinis. Jis prasideda apsisprendimu, kad mirtis yra geriausia išeitis. Tada gali net pagerėti nuotaika, nes žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape stebimi atsisveikinimo gestai – skolų, dovanų, laiškų grąžinimas, ypatingos atsisveikinimo frazės. Įvykdomas konkretus savižudybės veiksmas.

Įdomupaskaityti

Agnė Kuzmickaitė sukūrė aprangą besirūpinantiems senjorais: orumo ir pokyčio ženklas

2025-10-28

Kelių priežiūros klausimai aptarti su Lietuvos savivaldybių seniūnais

2025-10-27

Šių savižudiškų tendencijų vyksmas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas, galvojantis apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas ketinantis, mėgina nusižudyti, ne kiekvienas, kuris mėgina nusižudyti, miršta. Savižudybės procesą bet kuriuo momentu galima sustabdyti ir vidiniais, ir išoriniais veiksniais. Žmonės būna linkę į savižudybę tik tam tikrais gyvenimo momentais, ir savižudybė esti asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo rezultatas, o ne blaivus apsisprendimas.
Apie gręsiantį savižudybės pavojų galima įtarti, jei žmogus:
 kalba arba juokauja apie savižudybę;
 perdėtai domisi mirties ar savižudybės temomis;
 rodo atsisveikinimo ženklus (pvz.: grąžina gautas dovanas, skolintus daiktus ir pan.);
 staiga susidomi testamentais ir gyvybės draudimais;
 ima be saiko gerti alkoholį arba vartoti narkotikus;
 staiga pasikeičia, pradeda kitaip elgtis savo aplinkoje, nepagrįstai rizikuoja;
 nebegali susikaupti, pasidaro dirglus ir agresyvus;
 netenka intereso įprastinei veiklai;
 atitolsta nuo draugų ir šeimos;
 atsiranda ryškūs nuotaikos svyravimai, netikėti emocijų protrūkiai, depresiškumas;
 sutrinka miegas, apetitas;
 žmogus neigiamai vertina save.

Jeigu nujaučiate, kad jums artimas asmuo ketina nusižudyti:

 Patikėkite. Pripažinkite, kad jūsų artimajam gali grėsti pavojus.
 Žiūrėkite į tai rimtai. Neatmeskite tos galimybės vien todėl, kad manote, jog jis / ji tikrai to nepadarys.
 Pasitikslinkite. Gali būti naudinga pasikalbėti su kitu žmogumi (pvz.: draugu, šeimos nariais) ir pasitikslinti, ar jam irgi taip atrodo.
 Galite tiesiai paklausti ir paties žmogaus, kurį įtariate galvojant apie savižudybę, ir paaiškinti iš kokių užuominų apie tai sprendžiate.
 Dažnai į savižudybę linkusiems asmenims labai palengvėja, kai atsiranda su kuo pasikalbėti.
 Nebijokite, kad pakišite jam tokią mintį, jei pasikalbėsite.
 Būkite ramūs. Nepanikuokite. Panika tik padidins asmens nerimą, prarasite galimybę veikti.
 Išklausykite. Negailėkite laiko išklausyti asmenį.
 Paskatinkite jį išsakyti savo jausmus ir mintis. Neteiskite jo už tai, ką sako. Neteisingai nežadėkite, kad viskas greitai susitvarkys. Nesileiskite priverčiami pažadėti, kad niekam nesakysite.
 Parodykite rūpestį. Įtikinkite asmenį, kad jį supratote ir tikrai juo rūpinatės. Parodykite, kad esate neabejingi ir tikrai norite padėti.
 Ieškokite pagalbos. Ieškokite profesionalios pagalbos. Jei asmuo pagalbos atsisako, imkitės padėti patys.
 Pasikonsultuokite su specialistais.
 Jei savižudybės rizika didelė, nepalikite asmens vieno.
 Nusiveskite jį su savimi ten, kur galima sulaukti pagalbos, arba paskambinkite į krizių centrą – ten jums patars, ką daryti.
 Jei savižudybės aktas jau pradėtas, nedelsdami iškvieskite greitąją ir policiją. Jei asmuo ėmėsi savo gyvybei pavojingų veiksmų, vėliau ką nors daryti gali būti vėlu.

Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos: liūdesys, prislėgta nuotaika („Nenoriu gyventi“), vienatvė („Nebegaliu ištverti“), bejėgiškumas („Nieko nepakeisiu“), neviltis („Esu nevykėlis ir našta“), nereikalingumas („Kitiems bus geriau be manęs“).

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą artimoje aplinkoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties.
 

Psichologinės pagalbos tarnybos