Pamažu artėja Velykos, o koks gi švenčių stalas be vos ne kasdienio mūsų valgio – silkės? Vasario 19 dieną Žemaičių dailės muziejuje atidaryta Lietuvos jūrų muziejaus paroda „Jūros sidabras – iš Stavangerio į Klaipėdą 1820–1870 m.“, pasakojanti apie vieną pagrindinių gavėnios meto akcentų – silkę ir jos nulemtus Lietuvos bei Norvegijos ryšius.
O šį penktadienį, vasario 26 dieną, parodos rėmėja „Vičiūnų grupė“ patars, parodys, kaip teisingai išdarinėti silkę ir iš jos pagaminti įvairių patiekalų. Kviečiame visus – ir moksleivius, ir šeimininkes. Bus ir įdomu, ir naudinga, ir skanu!
Parodos kuratorius, Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas pasakojo, kad krikščioniška Vakarų Europos civilizacija į Lietuvą atnešė pasninkų tradiciją. Su ja plito poreikis įprastą augalinį maistą paįvairinti žuvimi. XV–XVI a. dvasiškių, didikų, bajorų, pasiturinčių miestiečių pasninkų stalą papuošė iš svetur atgabenta sūdyta silkė. Augant šios jūrinės žuvies importui, vis mažėjo jos kaina ir didėjo prieinamumas. XVII–XVIII a. silke jau mėgavosi karčemų lankytojai, paprasti miestelėnai ir valstiečiai. XIX–XX a. be šios žuvies neapsiėjo kasdienis kiekvienos šeimos stalas. Tokiam silkės išpopuliarėjimui padėjo patogus išlaikymo ir gabenimo būdas – druskos sūrymo statinėse.
Per kelis šimtmečius prekyba silke Lietuvos žydų prekeivius, Baltijos jūrų uostų pirklius ir Norvegijos jūrininkus susiejo į vieną sistemą. XIX a. silkės eksportuotojas Stavangeris išaugo į vieną didžiausių Norvegijos uostų, o iš ten gabenta žuvis plūdo į Žemaitiją per Klaipėdą, Liepoją, Rygą. Na, o ši silkė tapo ir lietuvių literatūros faktu: V. Krėvės apsakymų rinkinyje „Šiaudinė pastogė“ randame kūrinėlį „Silkės“.
Žemaičių dailės muziejaus inf.
