Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Daugiau nei prieš dvejus metus Aplinkos ministerija paskelbė patikslinusi statybos techninį reglamentą ir garantavo, kad statybos leidimų išdavimas investuotojams nebekels jokių problemų, o savivaldybės už piktnaudžiavimą netgi bus baudžiamos. Tačiau savivaldybių valdininkai net nuosavoje žemėje panorusius tvartelį pastatyti ūkininkus kaip vaikė su popierių krūvom, taip iki šiol tebevaiko. Akivaizdus pavyzdys: ūkininkui Remigijui Kelneriui Pagėgių savivaldybės kabinetų slenksčius teko minti net pusantrų metų.
Vietą tvartui turi rinkti bendruomenė?
Ankstyvą 2015-ųjų pavasarį suplanavęs nuosavoje žemėje Lumpėnų kaime pastatyti gelžbetoninių konstrukcijų vieno 
aukšto penimų galvijų tvartą, R. Kelneris tikėjosi, kad statybos darbus galės pradėti bent jau rugsėjį. Tačiau prireikė dar metų, kol ūkininko planus palaimino Pagėgių savivaldybės administracijos valdininkai – tik praėjusią savaitę, kai jau laikas būtų gyvuliukus suginti į naująjį tvartą, specialistai galėjo pradėti ženklinti statiniui numatytą vietą. Ar statybos šiemet pasistūmės bent per vieną plytą, dar klausimas, nes vėlyvo rudens orai tokiems darbams netinka.
Kas gi atsitiko, kad paprasčiausiam tvartui statyti leidimo ūkininkas turėjo laukti net pusantrų metų? Remigijus tikina, kad to baisaus susirašinėjimo ir kaskart vis naujų dokumentų rengimo tvano nenori nė prisiminti.
Kaskart, kai tik nueidavo į savivaldybę „paskubinti“ išduodančiuosius statybos leidimą, jam būdavo pareiškiami vis nauji reikalavimai. Kai kurie – visiškai absurdiški.
Pavyzdžiui, dėl vietos tvartui nuosavame žemės sklype parinkimo pareikalauta kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą. Jos darbuotojai aiškina, kad apie nuosavo tvarto statybą reikia paskelbti viešai, gauti bendruomenės sutikimą. Po kelių mėnesių atsiunčia keturis lapus skaičiavimų ir pareiškia, jog reikia sumokėti 4 Eur už servitutą valstybinėje žemėje, per kurią bus nutiestas elektros kabelis iki ūkininko tvarto.
Taip „beskaičiuojant“ praėjo metai, baigėsi ūkininko kantrybė.
„Spalį visai pratrūkau – kiek galima laukti vieno popierėlio? Investicija į penimų galvijų verslą atsiperka lėtai, todėl manėme, kad per dvejus metus iš savo lėšų tvartą kaip nors pastatysime. Bet tiek laiko prireikė vien statybos leidimui gauti.
Kiek gyvuoja kooperatyvas „Lumpėnų Rambynas“, dar niekada nepardavėm nė vieno mažo veršelio – visus užaugindavome mėsai, nes ko jau ko, o pašarų gyvuliams mūsų krašte netrūksta. Šiemet pirmą kartą dėl valdininkų lėtapėdiškumo 52 mažus veršelius teko parduoti ispanams, atiduoti išvežti skersti į Izraelį. Tai nuostolis ne tik man, bet ir valstybei“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Pagėgių krašte darbštumu ir ūkiškumu garsėjantis R. Kelneris.
Valdininkų daugėja – darbas lėtėja
Valstiečių ir žaliųjų partijai Pagėgių savivaldybės taryboje atstovaujantis, prieš porą metų Pagėgių ūkininkų sąjungos pirmininku išrinktas R. Kelneris priklauso „tvarkiečių“ Komskių valdžiai oponuojančiai tarybos mažumai, todėl gali būti, kad savivaldybės valdininkai specialiai kaišioja ūkininkui pagalius į ratus.
Juolab kad ne pirmą kartą. Prieš keletą metų, sumanęs savo kieme perstatyti griūvantį tvartuką, jis irgi vargo bene dvejus metus. Kadangi sodyba priklauso Rambyno regioninio parko teritorijai, statinys buvo pavadintas paveldu. Nežiūrint į gerus ūkininko norus atstatyti tą „paveldą“, savivaldybėje įsisuko sunkiai sustabdomas biurokratinis mechanizmas.
„Keisčiausia, kad parko administracijoje, kur atrodė, bus sunkiausia prasimušti, dėl reglamento reikalavimų susitariau pirmiausia, o savivaldybė tempė gumą kiek įmanydama – įpykęs sukūriau ir tarybos posėdyje perskaičiau tokį ketureilį: „Lengviau pagimdyti/ Vaikus užaugyti/ Sunkiau pas valdžią/ Leidimo prašyti.“ Dabar gražuolis tvartelis iš raudonų plytų puošia mano kiemelį, o aš dažnai girdžiu draugų pastebėjimus, kad gražiai pastatytas“, – džiaugiasi ūkininkas.
R. Kelneriui pikta, kad kuo daugiau savivaldybėje dirba valdininkų, tuo sunkiau ten nuėjusiam žmogui sutvarkyti reikalus. Kai 2003 m. iš SAPARD paramos lėšų kooperatyve statė du didžiulius pastatus, Pagėgių savivaldybės administracijoje dirbo tik vienas architektas. Leidimas statyti tada buvo išduotas per tris mėnesius – ir tai atrodė labai ilgas laikas.
„Dabar mūsų savivaldybės Architektūros, gamtosaugos ir paminklosaugos skyriuje dirba net penki darbuotojai, bet leidimų išdavimas, kaip matote, trunka pusantrų metų. Valstybės aparatas vis pučiasi, savivaldybės kasmet perka ir kuria naujas programas, kuriose pats velnias koją nusilaužtų, bet iki elementariausio leidimo statyti niekaip neprasibrautų. Atrodo, kad valdininkai specialiai stengiasi, jog žmonės, kurie pasiryžę žūtbūt išlaikyti savo valstybę, sukluptų, nusiviltų ir nieko nedarytų“, – piktinasi ūkininkas.
Iš naujos valdžios tikisi permainų
R. Kelneris įsitikinęs, kad valdžia elgiasi taip, kaip jai leidžia elgtis piliečiai. Rinkimus laimėjusios partijos įdarbina būrius giminaičių ir pagalbininkų – ne savo įmonėse, kur galima būtų džiaugtis dėl sukurtų darbo vietų, pridėtinės vertės bei į biudžetą sumokėtų mokesčių, o seniūnijose, savivaldybėse, ministerijose, departamentuose.
„Valdininkų dabar tūkstančiai, o ką jiems dirbti, tikriausiai tampa jų pačių reikalu, todėl ir sprendžiami visi paprasti reikalai metų metais. Ne dėl to savo problemas pasakoju, kad parodyčiau, kaip sunku ūkininkauti, – noriu, kad žmonės pamatytų, kokia nenormali darosi mūsų valstybė“, – sakė kova su biurokratais nusivylęs ūkininkas.
Kai 2009 m. su grupe Vokietijos ūkininkų lankydamasis Amerikos Ajovos (Iowa) valstijoje užsuko į 200 vietų visiškai naują melžiamų karvių fermą, klausė ūkininkų, kiek jiems truko laiko gauti statybos leidimą.
„Senyva vokiečių kilmės amerikietė savo atsakymu mus pribloškė: sako, pasiruošėme projektą, pasirinkome vietą nuosavame sklype, nuvykome į „savivaldybę“, pasėdėjome valandą, kol išrašė leidimą, ir parvažiavę pradėjome statyti. Ar ne per didelis kontrastas tarp amerikietiško ir manojo „apraudoto“ vaizdelio?“ – piktinosi Pagėgių ūkininkų sąjungos pirmininkas.
R. Kelneris nesistebi, kad savivaldybės, trukdančios norintiems investuoti verslininkams ir ūkininkams, noriai pačios imasi statybų verslo – vieną po kitos užkasinėja statybų pradžią įamžinančias kapsules. Šiemet nuvilnijo baseinų statybos banga.
„Ar prasiskolinusioms savivaldybėms, niekaip neišgalinčioms apmokėti sąskaitų ir išmokėti darbuotojams atlyginimų, tokia našta ne per didelė – niekas negalvoja. Jau girdime, kad per šių metų Kalėdas iš Lietuvos emigruos milijoninis Lietuvos pilietis. Gyventojams tas baseinas gali tapti sunkiu akmeniu po kaklu, nes besimaudančiųjų beveik neliks, o jį šildyti ir vandenį filtruoti vis viena teks“, – nelinksmą ateitį pranašauja ūkininkas.
R. Kelneris neslepia, kad labai tikisi, jog nauja šalies valdžia pagaliau pamatys, kiek daug mūsų gyvenime yra absurdu tapusio neūkiškumo ar net savanaudiškumo, ir ryšis ne parodomosioms, o tikroms permainoms.
Autorės nuotraukos
