Kai sveikatos priežiūros įstaigoje gydytojas, pas kurį esate siųstas šeimos gydytojo ar kito specialisto, tiesiai šviesiai pasako, jog turite už ką nors susimokėti, pirmiausia turite jo paklausti: „Kodėl?“
Kodėl turiu mokėti už akies lęšiuką? Už operacijai reikalingus vaistus? Už dūrį adata, imant kraują? Už švirkštą ar mediko pirštines? To klausti turime todėl, kad už nieką mokėti nereikia, jeigu esame apsidraudę ar apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu. Mokėti neprivalome, nors medikai iš mūsų kiekviename žingsnyje reikalauja pinigų už paslaugas, apmokamas ligonių kasų.
Susidūrimų su įžūliu medikų reketu visoje Lietuvoje nemažėja. Pacientų skundų, ypač dėl akies lęšiukų sergantiesiems katarakta, užverstos ligonių kasos pastaruoju metu platina spaudos pranešimus, pacientus ragindamos neskubėti mokėti ligoninėse, klinikose.
Per karą buvo dar baisiau
Drąsindama pacientus ginti savo teises ir neskubėti mokėti medikams, Panevėžio teritorinės ligonių kasos (TLK) Kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Birutė Kavaliauskienė visiems pasakoja apie vieną tikrą atvejį, nutikusį Panevėžyje.
Vieno senolio prieš operaciją gydytojas paprašė nupirkti jam vienkartines gumines pirštines. Senukas atsakė: „Daktare, jūs operuokite mane be pirštinių – aš per karą dar ne to mačiau.“
Protingo senolio pavyzdžiu neseniai teko pasekti ir pačiai B. Kavaliauskienei, dalyvavusiai šeimos gydytojo jai pagal amžių paskirtoje prevencinėje programoje.
Kraujo imti turėjusi slaugytoja iš pacientės pareikalavo: „Susimokėkite 87 euro centus už dūrį – ne už tyrimą, už įdūrimą.“ Nesutrikusi ligonių kasų darbuotoja medikei pasiūlė: „Padarykite man tą tyrimą neįdūrusi.“ Apsisuko ir išėjo nesusimokėjusi. „Paskui su įstaigos vadovu išsiaiškinome, kad iš manęs buvo neteisėtai reikalaujama susimokėti“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakoja B. Kavaliauskienė.
„Norite, kad operuotume – mokėkite“
Kitas pavyzdys iš gyvenimo. Veiksmo vieta – Kaunas, laikas – šių metų gegužė. Su Panevėžio gydytojo oftalmologo siuntimu pacientė, dirbanti ir valstybei mokanti mokesčius, atvyksta į kliniką pasikonsultuoti su garbiu daktaru dėl kataraktos gydymo.
Po atliktų tyrimų sutariamas būsimos operacijos laikas birželio viduryje. Daktaras su slaugytoja pacientei praneša, jog lęšiukas jai – nekompensuojamas. Ar sutinkanti susimokėti? „Na, taip, žinoma, o ką darysi?“ – atsako pacientė pagalvojusi, kad ligonių kasos lęšiukus nemokamai skiria tik pensininkams ir invalidams.
Pacientei pakišamas pasirašyti atspausdintas raštas, jog ji norinti pati susimokėti už akies lęšiuką. Ši pasirašo. „Daktare, o dabar galime pasikalbėti, koks lęšiukas mano akiai labiausiai tiktų?“ – kiek sutrikusi paklausia. „Apie tai kalbėsimės, kai atvyksite operuotis“, – atsako daktaras.
„Kitaip tariant: kokį lęšiuką tuo metu ras savo kišenėje, tokį ir pasiūlys? Kaip galima sutarti dėl operacijos, pirma su pacientu neaptarus lęšiuko modulio ir jo neužsakius reikiamų parametrų?!“ – ironiškai šį atvejį vėliau pakomentavo nustebusi pacientės dukra, turinti patirties, kaip kataraktos operacija planuojama Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Į ligonių kasas plaukia pacientų skundai
Birželį paskirtą kataraktos operaciją pas kaunietį daktarą panevėžietė atšaukė. Tai padaryti ją paskatino prieš kelias dienas paskelbtas Valstybinės ligonių kasos pranešimas spaudai „Pacientams akių lęšiukus turi nupirkti gydymo įstaigos“.
„Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) primena, kad nuo šių metų kataraktai gydyti reikalingus akių lęšiukus savo pacientams turi nupirkti pačios gydymo įstaigos ir ragina žmones neskubėti jų įsigyti savo lėšomis. Šie gaminiai yra kompensuojami Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis ir įskaičiuoti į bendrą kataraktos gydymo kainą, kurią apmoka ligonių kasos, tad pacientai turi galimybę juos gauti nemokamai.
VLK apie tai primena, reaguodama į pacientų skundus, kurių pastaruoju metu padaugėjo. Žmonės skundžiasi, kad gydymo įstaigose negauna nemokamų lęšiukų, o turi juos įsigyti savo lėšomis“, – rašoma pranešime.
Medikai piktnaudžiauja
Iki šių metų akių lęšiukus centralizuotai dideliais kiekiais pirkdavo ligonių kasos ir juos vėliau paskirstydavo gydymo įstaigoms.
„Tada kataraktos operacijos laukiantiems pacientams gydymo įstaigose dažnai būdavo pasakoma: ligonių kasų kompensuojamas lęšiukas yra prastas, norite gero – pirkite iš mūsų. Ir ligoniai pirkdavo, nors kompensuojami lęšiukai nebuvo prasti. Visos priemonės, ir perkamos centralizuotai, ir įstaigų, yra sertifikuotos. Lietuvos rinkoje nesertifikuotų produktų būti negali. Nebent jie kontrabandiniai“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtina Panevėžio TLK direktorius Jonas Narbutas.
Nuo šių metų tvarka pakeista. Akių lęšiukais savo pacientus turi aprūpinti pačios gydymo įstaigos.
„Tad pacientai neturėtų nerimauti – jie ir toliau gali gauti nemokamai kataraktai gydyti reikalingų lęšiukų. Kadangi gydymo įstaigos privalo teikti kokybiškas paslaugas, jos turi pirkti geros kokybės lęšiukus, kad pacientams nereikėtų ieškoti geresnių ar už juos primokėti, – patikina VLK Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Lina Bušinskaitė-Šriubėnė.
Pasak jos, svarbu žinoti, kad už ligoninėje atliktą operaciją ir jos metu implantuotą lęšiuką iš paciento negali būti reikalaujama jokio papildomo mokesčio, nes tai kompensuojama privalomojo sveikatos draudimo lėšomis. Jei visgi pacientas savo iniciatyva, gydytojui rekomenduojant, pasirenka brangesnį lęšiuką, nei jam siūlo gydymo įstaiga, tokiu atveju pacientas turėtų sumokėti į gydymo įstaigos kasą tik kainos skirtumą.
„Bet dažniausiai nesilaikoma tos įstatymo nuostatos, o reikalaujama už lęšiuką sumokėti visą kainą. Dėl pacientų nežinojimo įstaigos kartais papiktnaudžiauja“, – teigia J. Narbutas.
Pacientui privalo pasiūlyti alternatyvą
Pasak Panevėžio TLK vadovų, sveikatos priežiūros įstaiga privalo pacientui pasiūlyti iš sveikatos draudimo lėšų apmokamą paslaugą be papildomų mokėjimų. Pavyzdžiui, pacientui turi pasakyti, kokių lęšiukų yra nusipirkusi iš ligonių kasų skiriamo paslaugos bazinio įkainio. Taip pat įstaigai palikta teisė nusipirkti rinkoje atsiradusių naujų gydymo priemonių. Pacientas gali rinktis iš kelių pasiūlymų.
„Alternatyva yra privaloma, – patikina J. Narbutas. – O pacientui turėtų rūpėti, už ką ir kodėl iš jo reikalaujama mokėti.“
Bet jeigu pacientui pasakoma – arba perki, arba mes tavęs negydysime, tokią situaciją, anot B. Kavaliauskienės, jau reikia patikrinti, ar ji buvo teisėta. Alternatyva negali būti pasiūlymas eiti į kitą įstaigą. Ligonių kasų kontrolieriai iš pacientų nuolat girdi nusiskundimų: „Jei nenori primokėti už echoskopiją, eik į ligoninę ir ten lauk“, „Tyrimas nemokamas, bet už mėgintuvėlį turi susimokėti.“
„Neturi! – tvirtai nukerta Panevėžio TLK vadovas. – Už jokius mėgintuvėlius, adatas, švirkštus, pirštines negali būti jokių papildomų mokėjimų! Tai reglamentuoja norminiai aktai. Tam ir yra sukurtas privalomojo sveikatos draudimo fondas. Jį sudaro per 1 mlrd. eurų. Tai dideli pinigai. Jais ligonių kasos sumoka už pacientams suteikiamas paslaugas, ir jos turi būti kokybiškos.“
Paciento teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą įtvirtina Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. „Ši teisė niekaip negali būti pažeista. Kitaip paciento sveikatai bus padaryta žala. O tai jau yra baudžiama“, – primena B. Kavaliauskienė.
Ekonominė krizė pasibaigė, bloga tradicija liko
Narbuto manymu, bloga praktika įvairiais mokėjimais „padėti paremti įstaigą“ įsigalėjo, kai šalis išgyveno ekonominį sunkmetį. „Tada privalomasis sveikatos draudimo fondas buvo menkas – apie 2 mlrd. Lt, įstaigoms buvo sunku. Bet krizė seniai pasibaigė – dabar šis fondas padidėjo dvigubai. Mokėti reikia už labai nedaug ką: sveikatos ministro įstatyme yra išdėstyta, už ką ir kada. Ir visais atvejais, kai pacientas moka, turi mokėti į ligoninės kasą ir gauti mokėjimą patvirtinantį dokumentą!“
Taip pat galioja reikalavimas viešai, pacientams matomoje vietoje pakabinti sveikatos priežiūros įstaigos ir ligonių kasos sutartį. Joje yra parašyta, kiek ta įstaiga gauna pinigų iš ligonių kasų ir kokias paslaugas teikia.
Minėti reikalavimai vienodai galioja visoms sveikatos priežiūros įstaigos, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos – valstybinė tai ar privati. „Jeigu įstaiga turi sutartį su ligonių kasa, ji tampa nacionalinės sveikatos sistemos dalimi“, – sako J. Narbutas.
Realybėje, deja, dažnai būna kitaip. Ne vienas pacientas, ypač vyresnio amžiaus, yra pasakojęs, kad pirkdamas, pavyzdžiui, akies lęšiuką, pinigus paprašomas atiduoti tiesiai gydytojui į saują, o šis juos įsideda į savo darbo stalo stalčių, iš ten pat ištraukdamas lęšiuką. O po to paciento dar paprašoma sumokėti už vaistus, reikalingus operacijai atlikti. Ir jokių kasos čekių! Jokių dokumentų, liudijančių įsigyto lęšiuko kokybę.
Pacientai bijo skųstis
„Visada mediko ir paciento santykiuose pacientas yra silpnesnioji, labiau pažeidžiama pusė, nes jis ateina pas gydytoją, kai jam bloga, skauda. Piktnaudžiauti jo liga niekam nevalia“, – sako B. Kavaliauskienė.
Būtent dėl pažeidžiamumo, baimės pelnyti medikų nemalonę į ligonių kasas kreipęsi nuskriausti pacientai paprastai nori, kad jų atvejis būtų ištirtas ir išspręstas jų naudai anonimiškai. Tačiau tai yra neįmanoma.
„Juk kalbama apie konkrečią įstaigą, konkretų gydytoją ir atvejį. Mes turime žinoti, kur, už kokią paslaugą pacientas mokėjo. Paprašome jo situaciją išdėstyti raštu. Bet ypač rajonų gyventojai bijo tai daryti. „O kur aš po to galėsiu kreiptis?“ – klausia. Pažeidžiamumas žmones kartais sustabdo nuo skundų“, – patyrė Panevėžio TLK direktorius.
Tačiau jeigu pacientui drąsos nepristinga, Ligonių kasa būna tarpininkas sprendžiant konfliktą tarp jo ir įstaigos.
„Atliekame kontrolės procedūrą ir aiškinamės situaciją. Paprastai mums pavyksta, cituojant teisės aktus, sutartis, įrodyti, kad įstaiga buvo neteisi, ir pacientui yra grąžinami jo sumokėti pinigai“, – sako B. Kavaliauskienė.
