Lietuvos žemėlapyje Vajasiškį sunkiai rasi: mažytis kaimelis, kuriame šiandien registruoti tik 33 žmonės. Nėra net parduotuvės… Sakysite – neįdomu? Neskubėkite! Pasisemti dvasios atgaivos į šį Zarasų rajono kampelį atvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos ir užsienio.
Kaimas kaime
Su aktyvia Vajasiškio bendruomenės pirmininke Genovaite Sarokina kalbėjomės tądien, kai jau išvaryta iš mūsų kiemų žiema panoro įrodyti, kad nepasiduos – dengė žemę, ausdama baltą nėriniuotą apklotą.
Sarokina nusistebi, kaip greitai lekia laikas: Senolių kaimui – jau šešeri metai. Jo idėja kilo netikėtai, sulaukus pasiūlymo dalyvauti Ignalinos AE regiono plėtros agentūros programos projekte „Teminiai kaimai“. Taip ir atsirado Senolių kaimas – kaimas kaime. Dabar Zarasų rajone Lieptų kaimas Antalieptėje ir Senolių kaimas Vajasiškyje bei Paukščių kaimas Cijonuose, Ignalinos rajone, sudaro Pasakų kaimų trejybę.
Senolių kaimo veikloje dalyvauja daugiau kaip 20 žmonių iš Vajasiškio ir iš aplinkinių kaimų. Sezonas prasideda pavasariop ir trunka iki rudens. Šiemet labai palanki žiema buvusi, tad edukacinės veiklos dar ir gruodį vyko.
„Štai jau balandžiui užsakymą turime, – džiaugiasi bendruomenės pirmininkė, Senolių kaimo siela. – Norime svečiams parodyti paprastą senolių buitį ir būtį. Iki šiol labai mieli iš vaikystės išlikę giminių vakarojimai: taip ir darbus kartu nudirbdavę, ir naujienas pasipasakodavę, ir nuoširdžiai išsikalbėdavę. Nereikėdavo anksčiau žmogui psichologų – bendravimas tikresnis, nuoširdesnis būdavęs, todėl ir depresijų niekas nežinojo. Labai norisi, kad atvažiavusieji iš didmiesčių galėtų pamatyti kaimo tradicijas: kaip audžiama, verpiama, šaukštai drožiami, vilnos kedenamos, šluotos rišamos ar virvės vejamos. Daugelis miestiečių prisipažįsta to nėra matę, o atvažiavę vienbalsiai tvirtina patyrę tokią dvasios atgaivą, kokios seniai neturėję.“
Senolių kaimą atrado ir užsienio turistai, jau lankėsi grupės iš devynių šalių. Visus vilioja ypatinga egzotika – nusikelti į XIX a. lietuvišką kaimą ir žibalinės lempos šviesoje mokytis senovinių buities darbų, ragauti pačių mušto sviesto ar trypti liaudies šokius.
Kiekvienam užtenka dėmesio
Ne vien Senolių kaimu džiaugiasi Vajasiškio bendruomenės pirmininkė, bet ir labai stipria, draugiška bendruomene, kurioje per 70 narių. Patys ir bendruomenės namus įsirengė. Genovaitė prisimena, kaip teko pastatą dažyti: kiekvienas, laiko suradęs valandžiukę, vis čia lėkė. Gal ir margokai išėjo – juk neįgudusios rankos neįprastą darbą nevienodai darė, bet dažų atspalvis greit suvienodėjo.
Stengiamasi pastebėti kiekvieną, jubiliatai iškilmingai sveikinami bažnyčioje. „Kiekvienam žmogui reikia dėmesio. Negali nereikti. Juk gyvi esame“, – supratingai sako Genovaitė.
Bendruomenės pažiba – Emilis. Dabar jis jau didelis, septynerių metų. Nuostabiausias pasakotojas! Nė nemirktelėdamas drąsiai paporins visiems apie bulundį, vėją. Gražia, tikra tarmiška šnekta. Na, o vyriausioji – Vitalija Gaidamavičienė. Džiugu, kad mielai kaimo veikloje dalyvauja tautodailininkai Gediminas ir Rita Kairiai. Šaukštų drožimas, dubenėlių skobimas – jų sritis. Daugelio smalsių atvykėlių nė nutraukti negali – taip aplimpa, žiūrėdami, kaip darbai einasi. Visada galima lauktuvėms ir suvenyrų įsigyti: kaime yra vilnos vėlėjų, mezgėjų, drožinėtojų…
„Skirtingi gebėjimai, veikla ir daro mus įdomius: viena audžia, kita paukšteliu čirena, o trečias taip gerai pasakoja – supranti, kad sunkiai kas bepakeistų, – pasakoja bendruomenės pirmininkė, pas visus einanti atvira širdimi. – Myliu visus. Negaliu nemylėti. Jie artimi man. Čia gimiau, augau. Juk gražiausi metai čia prabėgo. Viską darome patys. Gal todėl viskas pavyksta… Argi gali žmogus, darydamas sau, kenkti, būti nesąžiningas?“ – retoriškai nuskamba G. Sarokinos klausimas.
Šventės be pompastikos
Bendruomenės teritorija didelė – darbų galybė, visur reikia suspėti. Šiame krašte retas kuris iš pašalpų gyvena. Bendrystės jausmas čia labai stiprus – buriantis, vienijantis, padedantis.
Štai skelbimų lentoje kasmet iškabinama, kokia teritorija kuriai šeimai tvarkyti priklauso. Ir džiugu, kad nereikia eiti prašyti, netenka ir kartoti. Todėl gali pasirodyti, kad ruduo į Vajasiškį lapų neprineša ar tiesiog čia išmanieji vėjai siaučia, juos patys dailiai į krūveles sudėliodami…
Kai esi išgirstas, norisi stengtis – atsidėkoti visiems, daryti gerus darbus dėl visų. Štai kapinėse yra įvesta ir elektra, ir vandentiekis. Patys bendruomenės žmonės nusipirko pastatą, kur įrengta šarvojimo salė.
Minimos Vajasiškyje visos šventės. Paprastai, kukliai. Bet tai ir yra nuoširdžiausia, nes gražu, tikra. Taip, kaip šventė tėvai, seneliai. Ta dvasia išsaugota ir dabar – be pompastikos, bet kaskart prisiliečiama širdimi. Gal todėl ją dar labiau suvirpina?
Genovaitė apie kiekvieną bendruomenės narį, apie kiekvieną šventę galėtų pasakoti nesustodama – visus pažįsta, visi jai tokie artimi ir mieli. Nesvarbu, kad ne visi Senolių kaimo veikloje dalyvauja: kas ūkininkauja, kas dirba, bet jei tik reikia padėti, iš pusės žodžio visi supranta: kas darbu, kas produktais, kas patarimais paremia.
Reikia burti kaimą
O kokia ji, Genovaitė? Apie save kalbėti, sako, jai sunku. Tik džiaugiasi, kad ją palaiko bendruomenė, kad visada supranta… Ką mėgstanti? Vasarą. Žalią spalvą ir bulbas su lupynom. O kadangi taip jau likimas lėmė, kad namuose tenka vienai suktis, laiko sau nebeturinti: jis garuote išgaruoja – vasarą pievose žolynus rankiojant, žiemą mezginio akis skaičiuojant. Tiesa, dar ir pyragus mėgstanti kepti, bet tik tuos, kur „žaisti“ nereikia… Į jos rankas nusėdusios visos laiko kruopos virsta prasminga veikla – mintimis, nuveiktais darbais.
Nuoskaudų nesinešiojanti ir pykčio nelaikanti moteris supranta, kad ne veltui nuogąstaujama, jog kaimai miršta. Bet jei nieko nedarysi, kad išliktų, kaimai ne tik mirs, bet visiškai išnyks, kaip išnyksta iš mūsų vyresnės kartos gyvenimo tai, kas buvo kasdienybė. Išeina palengva, rodos, neskausmingai – kasdienybės karuselėje besisupdamas to nė nepastebi… Ir tik vėliau supranti: ne viskas jau atitaisoma.
Reikia burti, vienyti kaimą, kad galėtume parodyti tai, kuo gyvenome.
Senolių kaimo bendrystės mintį audžianti Genovaitė žino: idėjos gimsta dirbant. Todėl savo laiko neskaičiuojanti, širdies šilumos ir svajonių – taip pat. Jei tokios svajonės dovanoja kitokį gyvenimą visai bendruomenei, jos įgauna ypatingą svarbą: bendrystės aurą, meilės prasmę ir džiaugsmo skonį.
Giedrė Mičiūnienė, „Šeimininkės“ korespondentė
