Kiekvienas mūsų vienaip ar kitaip susidūrėme su tautosaka – skaitėme pasakas, dainavome liaudies dainas, lavinome tartį greitakalbėmis, minėme mįsles ar sėmėmės išminties iš patarlių. Tautosaka – neatsiejama mūsų kultūros, tautinio tapatumo dalis ir jos atspindys. Juk neatsitiktinai tautosaka domėjosi žymiausi lietuvių tautos autoritetai Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Jonas Basanavičius, Vincas Krėvė-Mickevičius, Mykolas Biržiška, Balys Sruoga ir kiti.
Apie tai, kuo tautosaka patraukia, ką ugdo ir kuo ji vertinga – pokalbis su Jurga Sadauskiene, humanitarinių mokslų daktare, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus mokslo darbuotoja, tautosakos šaltinių rengėja ir tyrinėtoja.
Dažnam tautosaka atrodo primityvi. Kokią ją matote Jūs?
Stereotipas apie tautosakos primityvumą bus atsiradęs dėl poros priežasčių. Viena, mes šiandien paėmę bet kurį tautosakos kūrinį dažnai interpretuojame nežinodami jo senosios prasmės, paskirties, taikymo, atlikimo niuansų ir dėl to jis atrodo tiesiog banalus, kartais net šiurkštus, neetiškas. Antra, sovietmečio mokykla daugumai įkalė, kad tautosaka – užguitų neišprususių žemdirbių kūryba. Tačiau viskas daug sudėtingiau. Man tautosaka yra sinkretinis neraštingosios visuomenės žodžio menas, kuris buvo įsiskverbęs į visas neraštingos visuomenės gyvenimo sritis, visus kasdienius ir apeiginius momentus, kuriuos lydėdamas suteikdavo jiems prasmę. Turime suprasti, kad iki rašto atėjimo tautosaka atliko visas tas funkcijas, kurias dabar atlieka literatūra, tad ji buvo ir pramoginė, ir sakrali. Jos paskirtis buvo ir suteikti estetinius išgyvenimus, ir linksminti, ir magiškai paveikti bei formuoti vertybes, ugdyti. Taigi sociokultūrinė tautosakos paskirtis buvo labai įvairi. Kaip tik dėl to tautosaka tokia nevienoda ir savo idėjiniu turiniu, ir meniniu lygiu.
Tautosakoje galime aptikti svarbų etinį branduolį. Kokias vertybes ji ugdo?
Lietuvių folkloro tyrėjų ne kartą akcentuotas moralinis žodinės kūrybos grožis, ypač XIX a. ir XX a. pradžioje. Pirmiausia aukšta dvasinė lietuvių tautos kultūra ir moralė buvo įžvelgtos dainų tekstuose. Turbūt svariausiai apie dainų etinę vertę bus svarstę Donatas ir Leonardas Saukos, apie patarlių moralinę išmintį – Kazys Grigas, pasakų etinius aspektus yra nagrinėjusi Bronislava Kerbelytė ir kiti. Įdomu, kad skirtinguose tautosakos žanruose rasime ne tuos pačius vertybinius akcentus. Sakykime, senosiose dainose adoruojamas darbštumas, namų jaukumas, pasakose – sumanumas, gudrumas, atkaklumas, atjauta silpniausiam, patarlėse – išmintis, patirtis. Pasitaiko, kad ir tos pačios pasakos ar dainos skirtingi variantai idėjiniu turiniu nesutampa, tarsi perduoda skirtingas vertybines nuostatas, tad kabėti apibendrintai apie vertybes tautosakoje gana keblu. Žiūrint istoriškai, tautosakos vertės keitėsi kartu su kintančiu visuomenės sąmoningumu. Todėl bene teisingiausia būtų kalbėti apie skirtingų istorinių laikotarpių atskirų žanrų etiką. O jis net ir skirtinguose Lietuvos regionuose šiek tiek įvairavo. Kalbant apie tautosakos etines vertes, turbūt svarbiausia atsižvelgti į teksto funkciją, taikymą ir auditoriją. Antai gyvulinės pasakos, kurios dažniausiai buvo skirtos mažamečiams auklėti, akcentuos vienus moralinius dalykus; stebuklinė pasaka, skirta praskaidrinti jaunimo ir suaugusiųjų žiemos vakarus, – jau kitus. Vestuvinė daina pieš vienokį jauno žmogaus idealą, didaktinė, sukurta M. Valančiaus Blaivybės sąjūdžio laikais, – kitokį, romansas – vėl visai naują.
Ar tautosaka padeda ugdyti tautinį tapatumą?
Vis mažiau. Kad tautosaka prisidėtų ugdant tautinį tapatumą, ji turi būti įaugusi į atmintį, turi būti formavusi mūsų mąstymą, provokavusi mūsų vaizduotę bent vienu mūsų brendimo tarpsnių. Tautosaka turi būti patirta ir išgyventa kaip šeiminio, bendruomeninio, tautinio sambūvio forma. Kitaip ji nebus asmens savasties dalis, o tokiu atveju – ir jo tapatybės. Tradicinėje senojoje kaimo kultūroje, kai žmonės rėmėsi beveik vien tik žodžiu perduodama patirtimi ir bendruomenė turėjo bendras pramogas, o jaunosios kartos gyvensena didžia dalimi atkartodavo vyresnės kartos gyvenimo būdą, tautosaka visai natūraliai formavo daugumos pasaulėžiūrą ir visus jungė, vienijo. Šiandien situacija stipriai pakitusi. Bendruomenės nariai nebeturi juos vienijančių tekstų, šeimos nebeturi, nebeperduoda savo šventinio dainų ir tradicijų repertuaro, giminių suėjimo metu giminės pasakojimai, išmonė vis dažniau nustelbiami užsakomųjų programų. Vis mažiau galimybių tautosakai gyvuoti ten, kur jai labiausiai tiko. Suprantame, kad iš šalies, per mokymo programas, vadovėlius, viešus renginius privaloma tvarka brukamai tautosakai pirmykščio jos vaidmens negrąžinsime. Ir gal nėra reikalo. Tačiau labai svarbu, jog būtų, rastųsi, išliktų šeimos narius, gimines, mažas ir dideles bendruomenes vienijančių tekstų, tradicijų, kad turėtume bendrų ženklų, simbolių, herojų, siužetų rinkinį atmintyje, nes tai mus sutelkia.
Ar tautosaka svarbi visais gyvenimo raidos etapais?
Kadaise tautosaka lydėjo žmogų nuo lopšio iki grabo visose kasdieninėse ir išskirtinėse situacijose. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kaip intensyviai žodis dalyvavo kasdienybėje: valgyti pradedama bendra malda, einant miegoti ar išsiruošiant į kelionę – taip pat, bet kurį svarbesnį ūkio darbo pradėjimą lydi prietarai, užkalbėjimai, linkėjimai. Kelias į laukus – su daina, pargenant gyvulius – daina, mali, kuli, skalbi – vėl dainos. Kur būrys vaikų – ten žaidimai su teksto intarpais, kur suaugusiųjų – ten pasakojimai, šokiai ir taip be galo. Per amžius susiformavo tam tikri poetiniai, siužetiniai, retoriniai, žaidybiniai modeliai, kurie gali labai efektyviai žodžiu, apeiginiu veiksmu paliesti žmogų, jį sustiprinti, nuraminti, pamokyti. Manau, kad viena iš folkloristikos tiriamųjų bei taikomųjų krypčių ir yra tų dalykų įvardinimas, taikymas šiandienos terapiniams bei edukaciniams poreikiams. Esu įsitikinusi, kad kai kurie tautosakoje glūdintys dalykai yra universalūs, nesenstantys ir verti taikyti šiandien.
Ar tautosaka, sukurta praėjusiais amžiais, nėra pasenusi turiniu bei forma? Ar šiuo metu kuriama literatūra nėra meniškai vertingesnė už žodinę kūrybą?
Iš dalies taip. Jei iš mūsų rankraštyno paimtume kurį XIX a. tautosakos rinkinį ir imtume skaityti, tai netrukus pastebėtume, kad kliudo pasenusi rašyba, skyryba, akis bado barbarizmai. Be to, daugybė tekstų turi šiandien nebeatpažįstamų daiktų, rakandų, darbų, reiškinių pavadinimų. Tie dalykai traukia tik specialistus ir tuos, kurie nebijo skaitydami naudotis žodynais, žinynais, enciklopedijomis, kitaip sakant, yra skaitytojai-detektyvai. Tačiau per pastarąjį šimtmetį tikrai daug lietuvių rašytojų ir tautosakos tyrėjų atrinko nemažai gerų tautosakos tekstų ir deramai juos adaptavo. Šį darbą reikėtų tęsti ir toliau. Rengiant populiarius tautosakos rinkinius ar vadovėlius, mokomąsias bei edukacines priemones vaikams, šiandien, deja, iš senųjų laikų lobyno tektų atsisakyti labai nemenkos dalies mįslių ir pasakų, nes ta aplinka, kuri kadaise supo vaikus, šiandien jiems nepažįstama. Vis dėlto būtų labai blogai, jei atsisakę dalies tekstų, atsisakytume ir žanrų bei juose atspindimos patirties, sukauptos daugybės kartų. Šiandien knygynuose pasigendu populiarių mįslių rinkinių, vaikų dainelių, žaidimų ir žaidinimų, formulinių pasakų, skaičiuočių, melų pasakų ar pasakų be galo. Šie žanrai turi specifinių edukacinių ir terapinių ypatybių. O klausimai apie tai, kurie turinio dalykai verti būti pritaikyti ar negrįžtamai nugrimzti praeitin, turėtų būti bendras rašytojų, pedagogų, psichologų ir vaikų literatūros tyrėjų reikalas.
Koks tautosakos indėlis į lietuvių literatūrą? Kokia jų sąveika?
Tautosakos ir literatūros sąveika yra labai sena, daugialypė ir įvairiakryptė. Jei kalbėsime vien apie lietuvių literatūros formavimąsi, jos sąveiką su tautosaka galėtume skirti į kelis ryškesnius etapus. Pirmiausia tautosaka pradėta naudoti religinėje bei pasaulietinėje verstinėje literatūroje kaip vaizdingi intarpai, padedantys skaitytojui lengviau suprasti gan abstraktų tų tekstų turinį. Tai akivaizdu XVIII–XIX a. religiniuose, didaktiniuose leidiniuose. Kitas etapas – originaliosios lietuvių literatūros pradžia. Lietuvių lyrinės poezijos pagrindą sudarė liaudies dainos (šiuos procesus tyrinėjo Jurgis Lebedys, Vytautas Vanagas, Juozas Girdzijauskas). Kita vertus, tiek Antano Strazdo, tiek Antano Vienažindžio ir kitų lyrikų eilės buvo veikiamos ir literatūrinės tradicijos, o tapę populiariomis dainomis, tas literatūrines tendencijas atnešė į folklorą ir jį praturtino. Būta ir sąmoningų pastangų tikslingai įtraukti lietuvių tautosakos tekstus, fragmentus, siužetus į individualią kūrybą, taip tarsi suteikti tautosakai aukštesnį statusą. Tokias pastangas atpažįstame Antano Baranausko „Anykščių šilelyje“, Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“. XX a. lietuvių grožinėje literatūroje būta ne vieno bandymo stilizuoti tautosaką ar net perkuriant pakylėti iki tautinio epo žanro. Ypač gausiai ir išradingai tautosakos medžiaga rėmėsi XX a. vaikų literatūros kūrėjai. Šiai temai daug dėmesio skyrė tautosakos tyrinėtoja Gražina Kazlauskienė.
Nuo XX a. vidurio lietuvių literatūroje stipri kita tendencija: ne stilizuoti tautosaką, bet atkurti ir meniniame tekste perteikti senąją lietuvių žemdirbiškąją pasaulėjautą, kabintis į tradicinę kultūrą kaip į tautiškumo ir dvasingumo pamatą. Apie tai daug rašyta literatūrologų Viktorijos Daujotytės, Jūratės Sprindytės, Vytauto Kubiliaus ir kitų.
Itin stiprus rėmimasis senąja pasaulėjauta matomas kaip vienas būdingiausių Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos poezijos, Romualdo Granausko prozos savitumų. Mažiau literatų tirta, kiek, sakykim, vėlyvųjų dainų – literatūrinių, didaktinių, humoristinių − tradicija paveikė XX a. pirmosios pusės lietuvių poeziją. Jos stiprią įtaką matau Kazio Binkio, Bernardo Brazdžionio poezijoje. Niekas dar nėra aiškinęsis, kaip tradicinės bei vėlyvosios folkloro formos veikia šių dienų poeziją bei prozą.
Man asmeniškai literatūros istorijoje įdomūs tie atvejai, kai prie tautosakos versmių rašytojo sugrįžtama po ilgų originalaus stiliaus, problematikos ieškojimų. Pavyzdžiui, Vytauto Kubiliaus monografijoje apie Kazį Borutą įtikinamai atskleidžiama, kaip nenustygstantis avangardistas, opozicionierius gyvenime ir kūryboje, K. Boruta ilgainiui ima ieškoti dvasinės ir kūrybinės atramos tautosakoje ir ją čia randa. Tai tik dar kartą įrodo, kad folkloras ilgaamžiškesnis už agrarinę kultūrą ir visuomenę, kuri jį kūrė. Kita vertus, ateinančios kartos senąją tautosakos gyvavimo terpę ir esmę geriausiai pajusti galės kaip tik skaitydamos tokius senajai kultūrai jau nebepriklausančius, bet tradicine pasaulėjauta persmelktus autorinius tekstus.
Parengė Aistė Vareikytė, „Šeimos instituto“ bendradarbė
Asmeninio archyvo nuotraukos
