Žemaičių muziejaus „Alka“ Istorinėje ekspozicijoje surengta konferencija, skirta Užgavėnėms aptarti: „Kaukė kultūroje: paskirtis, ištakos, raida“. Pranešimus skaitė skirtingų sričių lektoriai, vyko diskusijos, kuriose aptarta kaukės reikšmė tradicinėse ir šiuolaikinėse kultūros formose, jos kilmė, kaita, poveikis bendruomenei, tapatybei ir asmens savivokai.
Konferenciją pradėjusi Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė atkreipė dėmesį, kad lietuvių kalboje žodis „kaukė“, priešingai nei daugelyje kitų kalbų, pavyzdžiui, anglų „mask“, turi daug skirtingų reikšmių. Šios reikšmės atspindi tiek žmogaus išorinę, tiek vidinę būseną – nuo kaukėto veido, simbolizuojančio apsimetimą ar slėpimąsi, iki veiksmažodžio „kaukti“, reiškiančio stiprų emocinį išgyvenimą.
Renginį moderavo prof. dr. Rimantas Balsys, kuris ne tik užtikrino sklandžią konferencijos eigą, bet ir pats plačiai apžvelgė semantinę kaukės simboliką bei prasmę. Pranešimus konferencijoje skaitė: poetas, rašytojas ir filosofas prof. dr. Liutauras Degėsys („Kaukės fenomenas ir jo psichoanalitinė interpretacija“), Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Rimantas Balsys („Žirgo kaukė: genezė ir semantika“), geštalto psichoterapeutė, lektorė ir mediatorė Inga Motuzaitė („Kaukės santykiuose – kaip išlikti savimi?“), Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė, , supažindino su Platelių krašto Užgavėnių kaukių istorija ir jų gyvavimu šiandien. Praktinį užsiėmimą „Kaukė tarp vaidmens ir veido: patyriminė praktika“ vedė Vida Lipskytė – lektorė, režisierė, psichodramos vadovė ir dramos terapijos praktikė. Dalyviai turėjo galimybę ne tik klausytis, bet ir patirti kaukės temą per asmeninį išgyvenimą.
Lietuvoje kaukių dėvėjimo tradicijos ypač siejamos su žiemos laikotarpiu – Kalėdomis ir Užgavėnėmis. Tikėta, kad tuo metu pasaulis tampa atviresnis dvasioms, galinčioms paveikti žmones, gyvulius ir derlių. Kaukės buvo neatsiejamos nuo žiemos saulėgrįžos, vaisingumo papročių ir siekio apsisaugoti nuo piktųjų jėgų. Jos taip pat suteikdavo galimybę trumpam „pabūti kitu“, išbandyti kitą vaidmenį ar tapatybę.
Konferencijoje taip pat buvo pristatytos muziejinės vertybės – Užgavėnes reprezentuojančios kaukės, vadinamosios „ličynomis“. Lankytojai keletą savaičių kviečiami apžiūrėti kaukes, tarsi išnirusias iš saugyklų prieblandos ir trumpam sugrįžusias į šviesą. Laikinai pasirodžiusios viešumoje jos atveria ne tik medžio, dažų ir meistro rankos pėdsakus, bet ir gyvą, archajišką pasaulėjautą. Tai žemaičių kūrėjų – Kazio Varnelio, Aniceto Puškoriaus, Adomo Kvaso, Kazio Striaupos – darbai, sukurti XIX a. ir XX a. sandūroje.
Šiemet Žemaičių muziejus „Alka“ ryžtingai nusiteikęs varyti žiemą – Užgavėnių temai skirti net du renginiai: jau minėta konferencija ir jau vasario 15-ąją, 13 val., vyksianti Užgavėnių šventė Žemaičių kaimo muziejuje (Malūno g. 5, Telšiai).
Organizatoriai atskleidžia, kad ne vien sotūs valgiai laukia, bet ir rimtos linksmybės. Taip pat veiks trečiosios kartos medgraužio Raimundo Puškoriaus kaukių paroda. Su visais kartu dalyvaus persirengėliai iš Platelių, Varnių, Tverų, Telšių, Ryškėnų ir kito likusio pasaulio. Užgavėnių paradui vadovaus renginio vedėjas Vaidas Praspaliauskas. Koncertinę programą atliks instrumentinė grupė iš Vilniaus „Vydraga“. Renginio lankytojai raginami turėti grynųjų, nes veiks turgus! Bus galima įsigyti ir lašinio gabalėlį, ir karšto gėrimo, ir kaukę! Jeigu ateisite su kauke – nemokėsite, jeigu be – tuomet renginys kainuos 2 Eur arba 1 Eur (su nuolaida). Su arkliais prajuodins „Irkinių žirgynas“, su rogėmis paveš – „Laumžirgių slėnis“. Renginį iš dalies finansuoja Telšių rajono savivaldybė, partneris – Telšių kultūros centras.
