Jos basos kojos jaučia šaltą, drėgną uolos paviršių. Lengva paslysti. Bet ji žengia dar vieną žingsnį arčiau atbrailos.
Apačioje, lyg griaustinis, ritmingai dunksi jūros bangos. Vėjas tūžmingai kedena jos plaukus. O tolumoje klykaujančios žuvėdros ir saulės raudonai nušviestas vakaro dangus sukuria nuostabų vaizdą. Paskutinį matomą vaizdą jos nelemtame gyvenime. Ji žengia dar vieną žingsnį artyn…
-Ar norėtumėte išgerti puodelį arbatos?
Moteris nustemba. Kas tai? Negi Dievas paskutinę akimirką įsikišo, norėdamas ją sustabdyti. Ji atsisuka, tikėdamasi išvysti angelą su sparnais. Tačiau jai už nugaros tik kažkoks pakumpęs vidutinio amžiaus vyriškis su akinukais. Jis kantriai laukia ištiesęs ranką.
-Taip, mielai išgersiu arbatos, – paima jo šiltą ranką.
Nušokt visada spėsiu, mintyse pagalvoja ji. Nieko tokio paskutinį kartą išgerti arbatos su nepažįstamuoju.
Moteris nueina pas nepažįstamąjį į namus. Jo namas visai kitapus kelio. Ji išsikalba ir jai palengvėja.
Tas nepažįstamasis – tai realiai egzistuojantis žmogus. O ši istorija nebūtinai tik straipsnio autoriaus improvizacija. Donaldas Tayloras Ritchie (1926 m. birželio 9 d. -2012 m. gegužės 13 d). buvo Australijos pilietis, jūreivis, tarnavęs karališkajame Australijos laivyne 1944 metais. Po II Pasaulinio karo, dirbo jūreiviu išliko ir civiliniame gyvenime. Sukaupęs šiek tiek turto, įsigijo namą gražioje, jam labia patikusioje vietoje šalia Australijos vandenyno uolos dar vadinamo „The Gap“.
Ši vieta yra Rytų Sidnėjaus priemiesčio rajone, Australijoje. Uola yra skalaujama Tasmano jūros (Watson įlankoje). Nors uola yra populiari turistų lankoma vieta, ji liūdnai pagarsėjo savižudybėmis. Čia kasmet įvykdavo apie 50 savižudybių.
Šio fakto, įsikurdamas savo svajonių vietoje, Donaldas nežinojo. Jūreivį žavėjo aukštos uolos ir jūros ošimas. Vieną vakarą jis pro namo langą, lyg tyčia atsuktą į vaizdingą uolą, išvydo kaip žmogus nušoka ir nusižudo. Šis įvykis jį labai sukrėtė. Nuo tada vyras pasižadėjo daugiau niekam to leisti. Pro langą pamatęs per arti uolos krašto priėjusį asmenį, jis skubėdavo ten.
„Ar norėtumėte išgerti puodelį arbatos. Ar galėčiau kuo nors padėti?“, – tai tapo jo firminėmis frazėmis, bandant užmegzti pokalbį su mirti pasiryžusiais nepažįstamais asmenimis. Žmonės, sutikę išgerti arbatos, išsikalbėdavo. Dažniausiai to užtekdavo jiems pakeisti savo gyvenimą. Tačiau jei žmogus ir toliau artindavosi prie krašto, Donaldas jėga bandydavo jį patraukti nuo mirties. Čia vyrui praversdavo jūreiviška gyvenimo patirtis ir išvermė.
Oficialiai skelbiama, jog D. Ritchie per 45 metus nuo 1964 metų išgelbėjo 180 žmonių nuo savižudybių, nors jo šeima teigia, kad šis skaičius yra artimesnis 500. Dažnai išgelbėti žmonės vėliau sugrįždavo ir jam padėkodavo. Už žmonių gelbėjimą The Gap angelu pramintas D. Ritchie buvo apdovanotas Australijos ordino medaliu, 2011 metais paskelbtas vietiniu Australijos didvyriu.
Donaldas Ritchie mirė būdamas 85 metų, po savęs palikdamas žmoną ir tris dukras, kurios iki šiol rūpinasi jo kapu.
Šio herojaus pavyzdys mums visiems rodo, kad angelai sargai tikrai egzistuoja. Ir jais galime būti mes visi. Jei einate keliu ir matote, kad kažkam reikia jūsų pagalbos – padėkite. Nes gali nutikti taip, jog tuo keliu daugiau niekada nebe eisite. Ir antro šanso padėti tam žmogui nebebus.
Visiems linksmų artėjančių švenčių.
