Tarp miškų pasiklydę Stakiai (Jurbarko r.) kažkada buvo nemažo kolūkio centras ir turėjo bene 1000 gyventojų. Dabar jų sumažėjo tiek, kad popietę vaikščiojant miestelio gatvėmis vargu ar ką besutiksi. Bet likusiems 250 gyventojų Stakiai yra pasaulio centras, nes čia sukasi jų gyvenimo ratas.
Paštas, biblioteka, bendruomenės namai ir medicinos punktas – viskas kone vienoje vietoje, kurią tikriausiai ir reikėtų vadinti miestelio centru. Bet stakiškių takai dažniau veda į parduotuvę, bažnyčią ir kapines. Dar susitinka vieni kitus prie pieno supirkimo punkto. Tiek to ir bendravimo.
Kultūros centro reikia patiems žmonėms
Šią vasarą Veliuonos kultūros centras baigė įgyvendinti Stakių filialo patalpų pritaikymo kultūrinei veiklą projektą – pakeitė supuvusius medinius langus plastikiniais ir pastatė salėje krosnelę. Daugiau niekam – nei pajuodusioms salės sienoms, nei grindims išdažyti – pinigų nebuvo. Žmonės susidėjo po kelis eurus ir patys padarė remontą. Suprato, kad ne vien Veliuonos kultūros centrui, bet patiems to reikia: juk čia ir pabendrauti susirenka, ir jubiliejus atšvenčia, ir su mirusiaisiais atsisveikina.
Tik kultūrinės veiklos sako nejaučiantys. Jei kaime ir suskamba daina, tai per šv. Antano atlaidus, eglutę įžiebiant ir Naujuosius sutinkant. „Gal dabar, kai projektą jau baigė, ir Stakiuose atsiras koks kultūros darbuotojas? Norėtųsi žmones į kokį renginį pakviesti, bet nėra su kuo jį daryti – mokykla uždaryta, kultūra merdi“, – svarsto tame pačiame pastate dirbanti miestelio bibliotekininkė Albina Aleksienė.
Jos knygų kambariukyje trims žmonėms nėra kur apsisukti, bet po tris čia niekas ir neina. Vasarą nėra laiko skaityti – vieni laukuose darbų iki vėlumos neužbaigia, kiti uogauja, grybauja, žvejoja. O žiemą bibliotekoje šalta kaip lauke. Tie, kas tikėjosi, kad „projektinė“ krosnis šildys ir biblioteką, dabar vieni kitiems pirštu aplink smilkinį sukioja ir buvusią valdžią neekonomiškumu kaltina. Bet šaukštai jau po pietų.
Knygos net vagims neįdomios
Bibliotekoje Albina turi elektrinį ir šiltą vėją pučiantį radiatorius, bet jie pašildo tik bibliotekininkės kojas. Kai lauke spaudžia šaltis, keturias darbo valandas A. Aleksienė iškenčia įsisupusi į kailinius. Kad skaitytojų neprarastų, septintą dešimtį baigianti moteris tapo knygneše: su laikraščių, žurnalų ir knygų prikrautu krepšiu apsuka norinčiųjų skaityti namus, įsiūlo knygelių vaikams.
Žinant, kad kone už sienos stovi naujut naujutėlė malkomis kūrenama krosnelė, keista žiūrėti į varvekliu tampančią bibliotekininkę, bet dabar tokie laikai – kiekviena įstaiga pinigų paklodę į savo pusę tempia. Jurbarko savivaldybės viešoji biblioteka projekte nedalyvavo, skyrė lėšų tik bibliotekos langams pakeisti – kad pastatas iš lauko būtų gražesnis.
Kaimo žmonės dabar juokiasi, kad valdžia padarė kvailystę: brangiai sumokėjo už naujus langus bibliotekai, kurios po metų ar dvejų Stakiuose greičiausiai neliks. Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas tuo net neabejoja: „Kol Albina dirbs, bus ir biblioteka, bet kai ji atsisakys, niekas kitas tokiose patalpose už kelis eurus per mėnesį sėdėti ir savo sveikatą gadinti nesutiks.“
Aleksienė patvirtina, kad seniūnas teisus. Skaitytojų kasmet mažėja, nes lyg tyčia miršta tie, kurių vardai surašyti bibliotekos kartotekoje. Jauni laikraščiuose skelbiamas naujienas randa internete, o knygų jiems nereikia. Vasarą, kol atostogaudama Vokietijoje pas dukrą svečiavosi, niekadėjai išlaužė fanerines bibliotekos duris, išvertė visus kampus, bet nieko nepaėmė. O ką ir ims – bibliotekoje pinigų nėra, o knygos vagims – ne vertybė.
Ir pašalpa – turtas
Stakių seniūnaitė Irena Mockevičienė sako, kad šiame krašte ūkininkų netrūksta: yra ir stambesnių, ir smulkesnių pieno ūkių. Nors žmonės dabar sunkiai verčiasi, karvių į mėsos kombinatus išvežti neskuba.
„Iš paskutiniųjų laikomės, nors jau visi galvoja, kad esant tokioms kainoms pavasario nesulauks. Bet valdžia vis pameta kokių išmokų, paerzina žmones – paskui visi kalba, kad tie ūkininkai milijonus gauna“, – moja ranka Stakių seniūnaite išrinkta ūkininkė I. Mockevičienė.
Pasak jos, dauguma šiaip ne taip galus suduria, bet yra žmonių, kurie labai sunkiai verčiasi, nes jokių pajamų iš niekur negauna. Tokie anksčiau iš pašalpų gyveno, tačiau tiems, kurie gėdinasi ateiti visuomenės naudai padirbėti, ir ši karvutė jau užtrūko.
„Geriau gatvėmis vaikšto ir laukia, kol kokia senutė pasikvies žabariukų paskaldyti, nei ateis į seniūniją mažiausio darbelio nudirbti. Jų išdidumas už pilvą didesnis. Vasarą gal ir neblogai, bet žiemą nežinau, ką darysime – reikės „Maisto banko“ ir „Maltiečių sriubos“, – I. Mockevičienei pritaria Raudonės seniūnas Č. Meškauskas.
Tuos, kurie dar sugeba užsiregistruoti darbo biržoje, savivaldybė sušelpia 102 Eur. Ne visiems seniūnija tuos pinigus atiduoda. Švaistūnams, stikliuką pakilnoti mėgstantiesiems dažniausiai paskiria paslaugas – pakviečia ateiti pirmadieniais apsipirkti. Seniūnas tikina, kad nesišvaistant iš socialinės pašalpos dar galima ir nemažai sutaupyti. Yra buvę, kad pašalpininkui sutaupiusi seniūnija nupirko televizorių.
Laukia, kol nugrius
Bet neretai ištiesta valdžios ranka pasinaudoti nenorima. Štai Klapatinės kaime iš vieno mokesčių nemokančio vargdienio teismas už skolas atėmė pusę namo. Per kelerius metus valdišku tapusį turtą nelaimėlis sukūreno. Bauda, kurią už tai paskyrė teismas, didesnė už jo viso namo vertę, bet Jurbarko r. savivaldybės politikams dabar reikės pasukti galvas, kaip sudegintą turtą nurašyti.
Vis dėlto Stakiuose savivaldybės turtas saugomas akylai. Bene prieš dešimtmetį uždaryta mokykla vis dar su langais ir durimis, kiek labiau apleistas atrodo buvusio vaikų darželio pastatas, tačiau ir jis toli gražu negriūva.
„Seniai reikėjo juos parduoti, ir norinčiųjų buvo, bet savivaldybė kažko delsia. Nesvarbu, kad abu pastatai priklauso Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinei mokyklai, prižiūrėti turi seniūnija – tad ir siuntinėjame kas antrą dieną darbininkus langų užkalinėti. Parduotų kad ir už eurą – vis šiokia tokia nauda būtų, – piktinosi seniūnas. – Dabar jau kažin ar kas ir pirktų“, – abejoja žiūrėdamas į apžėlusius buvusio vaikų darželio takus.
Į Stakius pasidairyti bei su žmonėmis pasikalbėti atvykusi Jurbarko r. savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė įsitikinusi, kad parduoti būtų geriausia – ir kuo greičiau. Bet savivaldybės turtą leidžiama paduoti tik tuomet, kai prie pastatų suformuojami žemės sklypai. O tai brangu ir labai ilgai trunka – taip ilgai, kad dažnai nebelieka ką ir parduoti.
Geriausias pavyzdys – Stakių pakraštyje liūdnai stūksantys buvusių šiltnamių pamatai. Devintojo dešimtmečio viduryje Stakių kolūkį šefavusi Kauno radijo gamykla čia įrengė kone 2 ha šiltadaržį. Auginti daržovių į Stakius darbuotojai važinėjo net iš Jurbarko. Dabar nieko neliko, tik iš žemės kyšančios gelžbetoninių konstrukcijų nuolaužos, mėtosi šukėmis tapusios dienos šviesos lempos.
Stakiai – tipiškas šių dienų kaimas, kuriame lieka tik darbščiausieji ir kantriausieji. Stipriai suleidę šaknis į savo žemę jie stengiasi atlaikyti visas audras ir krizes, tačiau negali sustabdyti progresuojančio nykimo.
Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė, Autorės nuotrauka
