Jurbarko krašto ūkininkai pradėjo rinkti parašus po Žemės ūkio ministerijai, Seimo Kaimo reikalų komitetui ir Jurbarke išrinktam Seimo nariui Broniui Paužai adresuotu reikalavimu – žemdirbiai įsitikinę, kad valstybė, susidarius ypatingoms ekonominėms sąlygoms, privalo pradėti reguliuoti pieno ir mėsos supirkimo kainas. Tokia idėja atsirado po susitikimo su žemės ūkio viceministru Albinu Ežerskiu.
Smulkūs ūkiai nyksta
Jau visi metai kalbama apie pieno krizę, tačiau pieno ūkių reikalai ne tik negerėja, o atvirkš-
čiai – kiekvieną mėnesį tik blogėja. „Kodėl nieko nedarote? Negi ministerija neranda vaistų perdirbėjams sutramdyti?“ – pasikvietę į susitikimą žemės ūkio viceministrą Albiną Ežerskį reikalavo pasakyti Šimkaičių ir Eržvilko krašto ūkininkai.
Kaimo problemas bandęs apžvelgti Šimkaičių seniūnijos žemės ūkio specialistas Algirdas Laurinavičius pastebėjo, kad iš 420 registruotų ūkininkų tik penki turi didesnes nei 50 karvių bandas, nėra daug ir vidutinių augalininkystės ūkių – vos 28 ūkininkai deklaruoja daugiau kaip po 50 ha pasėlių. Išskyrus dvi bendroves, visi kiti ūkiai – smulkūs ir vidutiniai, dabar jie atsidūrė ant išnykimo ribos.
„Atėję ūkininkai prašo manęs išspręsti matematikos uždavinį: jei melžia 40 l pieno, uždirba 5 eurus. Už tuos pinigus parduotuvėje gali nusipirkti 4 l pieno. Kur dingsta dar 36 litrai? Jei kas šį uždavinį išspręstų, nusipelnytų Nobelio premijos“, – mano
A. Laurinavičius.
Tas žmogus, kuris pateikė šį uždavinį, pasak A. Laurinavičiaus, savo ūkį jau išpardavė. Tokių išparduotų ūkių ne vienas yra ir gretimoje Eržvilko seniūnijoje. Pasak seniūno Gintaro Kaspučio, moterys išvažiuoja į Vokietiją prižiūrėti senukų, vyrai įsidarbina mieste. „Tai dar jauni žmones, galėtų daug metų dirbti ir gyventi kaime – juk nuo vaikystės yra įpratę prižiūrėti gyvulius. Turime rasti atsakymą, ką daryti pieno ūkiams, kitaip žmonės pasipustys padus, o kaimai dar labiau ištuštės“, – sakė G. Kasputis.
Norėtų parodyti šeimos ūkį
Susitikę su viceministru, savo minčių neslėpė ir ūkininkai. Egidijus Masiulis prisiminė, kad rengdamas verslo planą numatė mažiausią kainą – 51 lietuvišką centą. Dabar svajonę plėsti ūkį reikia laidoti. „Tragedija – nežinome, ko dar laukti“, – neslėpė ūkininkas.
Paskynų kaime per dieną toną pieno primelžiantis Algimantas Dobilas suskaičiavo, kad gauna 180 eurų – už tuos pinigus turi ir gyvulius išlaikyti, ir penkiems darbininkams algą sumokėti, ir kuro įsigyti.
Jam pritaręs ūkininkas Vygantas Baršauskas piktai klausė, kas sugalvojo Prezidentę Dalią Grybauskaitę vežti į ūkį, kuriame karves melžia robotai. „Kodėl nevežate Prezidentės į šeimos ūkius, kurių yra daugiausia? Tegul pamato, kaip žemdirbiai gyvena, ir susidaro teisingą nuomonę. Gal rengiantieji tokius vizitus nenori, kad šalies vadovė matytų, kaip iš tiesų atrodo ūkininko darbas?“ – piktinosi Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos valdybos narys V. Baršauskas.
Ūkininkas stebėjosi, kodėl ministerija, tvirtinusi, kad perdirbėjų neberems, dabar savo žodžio nesilaiko. O šie, pasak V. Baršausko, kaip spaudė ūkininkus, taip ir tebespaudžia: vos išgirdo, kad rugsėjį valstybė mokės paramą už kvotinį pieną, tuoj pat išsiuntinėjo raštus, kad sumažina pieno kainą dar vienu centu. „Ir dabar – atvažiavote, mes čia jums savo bėdas dėstome, o nepasakote, ką padarėte, kad padėtis bent kiek keistųsi. Kai nuo moduliacijos prasidėjo ritimasis žemyn, taip neįstengiate sustabdyti. O dar sakote, kad remiate gyvulininkystę. Kiek jūs taip ją galite remti?“, – nevyniojo žodžių į vatą V. Baršauskas.
Reikalauja lygiuotis į Europą
Viceministras A. Ežerskis teisinosi, kad siūlė išeitį – numatyti pieno įstatyme iki 20 proc. riboti prekybinius antkainius, įpareigoti perdirbėjus nemokėti mažiau nei pieno gamybos savikaina.
„Jei man kas suteiktų įgaliojimus, šiandien pat pasirašyčiau tokį įsakymą. Gal savikaina visų ūkių ir skirtinga, bet suskaičiuoti, kokia turėtų būti žemutinė pieno kainos riba, mokslininkai tikrai galėtų. Nesąmonė, kad negalima to pareikalauti – jei valstybė nustato minimalią mėnesinę algą, gali nustatyti ir minimalią pieno bei mėsos supirkimo kainą. Jei ne remiantis savikaina, tai bent orientuojantis į vidutines ES šalių pieno ūkių pajamas, sumažinant jas iki 80–90 proc. Jei dabar ES šalyse ūkininkai už pieną vidutiniškai gauna 30 euro centų, mūsų žemdirbiams gal užtektų ir 27
ct“, – svarstė A. Ežerskis.
„Ir su 25 centais būtų galima pūtauti“, – pripažino Baltraitiškių kaimo ūkininkas Gintaras Gvazdauskas, už pieną
dabar gaunantis perpus mažiau.
Ūkininkai primygtinai reikalavo pasakyti, ką jiems daryti, kad ministerija pagaliau sukrustų – ar važiuoti į Vilnių pilnais srutvežiais, ar vežti prie Seimo dalyti pieną, ar pilti jį tiesiog automagistralėje. Viceministras teisinosi, kad jo pasiūlytų priemonių nei ministrė, nei žemdirbiai nepalaikė.
„Tai rinkime parašus ir pareikalaukime nustatyti minimalias pieno ir mėsos supirkimo kainas – ne mažiau kaip 90 proc. ES šalių vidutinės pieno kainos“, – siūlė
V. Baršauskas.
Į parašų rinkimo lapus ūkininkai panoro įrašyti ir reikalavimą leisti žymėtąjį dyzeliną naudoti visai žemės ūkio veiklai.
Trečiadienį Eržvilko seniūnas G. Kasputis „Ūkininko patarėjui“ patvirtino, kad parašų rinkimas vyksta sklandžiai. „Nesitikėjome, kad žemdirbiai taip vieningai palaikys šį reikalavimą. Kaimas skursta, žmonės nebenori kentėti, todėl griebiasi paskutinės vil-
ties“, – sakė G. Kasputis.
Parašus žemės ūkio ministrei Virginijai Baltraitienei, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkui Sauliui Bucevičiui ir Jurbarke išrinktam Seimo nariui planuojama įteikti paskutinėmis rugsėjo dienomis.
Daiva BARTKIENĖ, „ŪP“ korespondentė
