Karo baisumai ir artimųjų netektys pakeitė ukrainiečių likimus, tačiau gyvenimas tęsiasi. Tokioje realybėje augantiems vaikams ypač svarbu parodyti kitokį – gėrio ir teisingumo kupiną – pasaulį. „Sudėtingose situacijose žmogų gelbsti tikėjimas ir viltis. Stebuklai vyksta, kai labai smarkiai kuo nors tiki“, – sako Lietuvoje viešėjusios ukrainietės režisierė Oksana Dmitrijeva ir dailininkė Natalija Denisova. Šis kūrybinis tandemas Kauno valstybiniame lėlių teatre sukūrė spektaklį „Pliauskiukas Ivasiukas“ – pasaką apie drąsų ir sumanų iš pliauskos išskobtą berniuką.
Pirmoji kelionė
į Europą
Rugsėjo 12-ąją žiūrovams pristatytas spektaklis – Kauno ir Charkovo lėlininkų kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas, jį paskatino dramatiški įvykiai Ukrainoje ir 2015 metų pradžioje pasirašyta dviejų lėlių teatrų sutartis.
Pirmasis susitikimas su ukrainiečių lėlininkais įvyko pavasarį, per XXI tarptautinį lėlių teatrų festivalį Kaune – Charkovo V. A. Afanasjevo valstybinis akademinis lėlių teatras atstovavo savo šaliai su O. Dmitrijevos spektakliu „Ežiukas rūke“.
Viešėdamas Lietuvoje, Ukrainos kultūros ministras apgailestavo, kad jų šalyje šiuo metu sustabdytos visos kultūrinės programos. Tad šis kūrybinis bendradarbiavimas yra ne tik simbolinis abiejų tautų solidarumas, bet ir galimybė Ukrainos menininkams realizuoti kūrybinį potencialą Kauno lėlių teatre.
Talentinga aktorė ir režisierė, tarptautinių konkursų laureatė, Charkovo menų universiteto dėstytoja O. Dmitrijeva sako, kad V. A. Afanasjevo valstybinis akademinis lėlių teatras nebūtų galėjęs finansuoti kelionės į Lietuvą, kai Ukrainoje dabar tokia situacija. Menininkė labai dėkinga Kauno lėlių teatrui už suteiktą galimybę kurti spektaklį Lietuvos vaikams. „Mūsų teatrui – tai pirmoji kelionė į Europą. Man pačiai teko lankytis Lenkijoje, kai dirbau kitame teatre Kryme“, –
pasakoja O. Dmitrijeva.
Rado nemažai
bendrumų
Lėlininkės O. Dmitrijeva ir N. Denisova nusprendė Kauno lėlių teatro scenoje parodyti ukrainiečių liaudies pasaką. „Norėjosi supažindinti su ukrainiečių tradicijomis, bet kai pradėjome repetuoti, supratome, kad mūsų tradicijos pinasi. Pasirinkimas buvo teisingas. Pagrindinis scenografijos akcentas – mažas pasaulio medis. Tautos yra šio medžio šakelės. Ir pasakoje pabrėžiama, kad kiekviena tauta turi saugoti ir puoselėti savo tradicijas. Jei prarasime šias vertybes,
nutrauksime istorinę jungtį ir turėsime nuolat grįžti atgal. Ukrainos situacija sudėtinga, nes ji glaudžiai siejasi su Rusija. Kai kuriais aspektais net būtų neįmanoma atskirti abiejų tautų tradicijų. Ir nereikia, juk XXI amžius, ne laikas barikadoms. Protu nesuvokiama, kad mes vėl priversti statyti sienas. Tai ne ukrainiečių ar rusų užgaidos. Esu visiškai įsitikinusi, kad paprasti žmonės nekalti, tik įtraukti į politinį žaidimą. Žmogus sukurtas, kad gyventų harmoningoje aplinkoje“, – sako O. Dmitrijeva.
Ukrainietės per repeticijas daug kalbėjo su lietuvių aktoriais apie spektaklį ir rado nemažai bendrų dalykų. „Po medžiu padėtas šiaudų kūgis. Ukrainiečiai prieš Kalėdas po stalu padėdavo šiaudų, po jais vyrai pakišdavo savo darbo įrankius. Tikėta, kad įrankiai gaus šventos energijos ir su jais visus metus bus lengva dirbti. Lietuvoje panašios tradicijos – per Kūčias šiaudų pakloja po staltiese“, – pasakoja režisierė.
Spektaklis
vaikams – ledkalnis
Jungiant ukrainiečių ir lietuvių folklorą spektaklyje dainuojama dviem kalbomis. Pasak O. Dmitrijevos, siekta polifoninio skambesio, tarsi dainuotų visa planeta ir visi išmoktų klausyti širdimi: „Atrodo, kad skamba kažkokie didingi žodžiai, bet iš tiesų viskas labai paprasta.“
Lėlininkė įsitikinusi, kad vaikai geba suprasti labai sudėtingą filosofinę medžiagą. „Spektaklis vaikams – ledkalnis. Tai, kas iškilę virš vandens, yra informacija vaikams. O didžioji jo dalis po vandeniu, tos gelmės vaikai galbūt šiandien nesupras, bet tikiu, kad ji liks jų širdyse emociniu lygmeniu“, – sako O. Dmitrijeva.
Pasakos „Pliauskiukas Ivasiukas“ siužetas paprastas – senelė ir senelis sūpavo pliauską ir iš didelės jų meilės bei tikėjimo gimė berniukas. Žiūrovai turi suprasti: blogis pasaulyje egzistuoja, todėl baisi gyvatė pagrobia berniuką. Pasakos pabaigoje atsiranda Velykų kiaušinis ir berniukas grįžta į žemę kaip atgimimas – motinos meilė gali daryti stebuklus.
Pasak dailininkės N. Denisovos, į lėlių teatrą būtinai turi eiti visa šeima. Pasakos – puiki dingstis pakalbėti tėvams su vaikais. Suaugusieji, atsakydami į mažųjų klausimus, randa atsakymus ir į savo problemas.
„Spektaklis turi būti įdomus ir mažam, ir dideliam. Kartą su vaikais nagrinėjome pasaką apie vištelę Raibę – senukai mušė kiaušinį ir nepramušė jo, pro šalį bėgo pelytė ir pramušė kiaušinį. Kodėl pravirko senukai? Vaikai netikėtai atsakė: kiaušinis buvo auksinis, bet paaiškėjo, kad jis vertingas tik iš išorės, viduje – tuščias. Vaikai išmintingi, su jais negalima kalbėti banaliomis frazėmis“, – sako N. Denisova.
Netoli
fronto linija
Ukrainietės pasakoja, kad dabar jų teatre emociškai sunku dirbti. Ypač nelengva vyrams –
aktoriai turi vaidinti žinodami, kad netoliese vyksta karas. „Vis dėlto kiekvienas privalo dirbti savo darbą, – įsitikinusi O. Dmitrijeva. – Manau, tai kaip malda, kaip gelbėjimo ratas, erdvė, kurią reikia saugoti.
Teatras – mūsų namai, už kurių išsaugojimą dabar esame atsakingi. Charkovas – vos 30 kilometrų nuo Rusijos sienos, už 300 kilometrų prasideda fronto linija, žūsta žmonės. Charkovo ligoninėse pilna sužeistųjų. Mus visus buvo apėmusi isterija, patyrėme šoką. Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pasienyje gyvena daugelio iš mūsų artimieji, giminės. Charkove labai daug rusakalbių, bet šis miestas pasižymi ypač inteligentiškais gyventojais. Kai prasidėjo karas, buvo surengtas performansas prie metro stoties – žmonės ėjo su plakatais „Paltavos gatvę atiduokite Paltavai“, „Sumų gatvę – sumams“. O gal kam nors šaus į galvą Charkovą atiduoti Urugvajui? Tokia ironiška akcija teikia vilties, kai atsiduri beprotiškoje situacijoje.“
Pasak N. Denisovos, karas supriešino kaimynus ir bendradarbius. Gatvėse gali kilti provokacijų, nors Charkovas iš visų jėgų stengiasi išlikti taikus. Sunku ir teatro akademijoje, daug studentų iš tų vietovių, kur dabar vyksta karas. Jie nieko nežino apie savo artimuosius, nes ryšį ne visą laiką pavyksta užmegzti.
„Skelbiama eilinė mobilizacija, teatras gauna šaukimų. Dirbi su aktoriumi, o jį staiga paima į karą. Jis gali ir negrįžti. Mes nesuprantame, kodėl niekas nepadeda taško ir nesusitaria“, – nerimauja menininkės iš Charkovo.
Ukrainietės pasakoja, kad daugelis darbo kolektyvų nusprendė viešojoje erdvėje karo temos neeskaluoti. Turi savo nuomonę, bet pasilieki ją sau, kad ir kokia ji būtų. „Svarbu nesugriauti to, ką turime. Nutraukti tarpusavio ryšius lengva. O kas paskui bus?“ –
svarsto O. Dmitrijeva.
Gelbėjimo ratas
Pasak N. Denisovos, žmonės eina į teatrą norėdami patirti šviesių išgyvenimų. Todėl šiuo metu teatre rodomi linksmi spektakliai – per daug skausmo aplinkui: „Norime padėti žmonėms grįžti į gyvenimą. Tai teatro užduotis. Komedijos dabar mums atrodo kaip gelbėjimo ratas, bet ne todėl, kad norime žmones atitraukti nuo realybės, o todėl, kad jie akimirką pailsėtų, įkvėptų gyvenimo geismo.“
Dmitrijevos manymu, dabar auga labai įdomi jaunoji karta. Jie nestato sienų, moka išsaugoti ryšius, kiti žmonės jiems nėra priešai. Tačiau jaunimas supranta visą tragišką situaciją, nes myli savo šalį, nors kartu yra atviras pasauliui. „Mane neramina tik tai, kad auga vaikai, kurie iš tikro mato karą. Kas bus, kai jie užaugs? Kiek jiems reikia dėmesio ir meilės, kad užgytų jų žaizdos“, – klausia menininkė.
„Mes net nežinome, kaip tai paveikė mūsų vaikus. Sako, prie visko priprantama. Kas bus, kai vaikas pripras prie to, kad vyksta mūšiai, kad žūsta žmonės? Ir vaikai dėl to nekalti“, – pritaria N. Denisova.
Pasak ukrainiečių menininkių, šiomis aplinkybėmis lėlių teatro vaidmuo tampa dar svarbesnis. Lėlių pasaulis padeda vaikui suvokti save, savo gerus ir blogus poelgius.
Simbolinis palaikymas sudėtingu ukrainiečiams metu
Sigitas Klibavičius,
Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas
Kaunas ir Charkovas – miestai partneriai, bendradarbiavimo sutartį pasirašę 2001 metais. Dviejų miestų lėlininkų projektą inspiravo ir lietuvių siekis solidarizuotis su dramatišką laiką išgyvenančia ukrainiečių tauta. Kūrybinis abiejų teatrų bendradarbiavimas sudėtingu ukrainiečiams metu yra ne tik simbolinis palaikymas, bet ir galimybė Kauno žiūrovams artimiau susipažinti su ukrainiečių lėlininkų menu. Charkovo teatras, palyginti su mūsiškiu, – labai didelis, turi nemažų kūrybinių pajėgų. Mes prieš šį teatrą atrodome kukliau, todėl džiugu, kad galėjome maloniai nustebinti menininkes iš Charkovo. Jos abi teigė susižavėjusios mūsų teatro butaforų darbais – jie sukūrė labai meniškas Ukrainos nacionalinį koloritą atspindinčias dekoracijas. Gražius santykius ukrainietės užmezgė ir su kitais spektaklio kūrėjais, aktoriais: Indre Taločkaite, Remigijumi Endriukaičiu, Sauliumi Bagaliūnu ir Audrone Grėbliauskiene. Spektaklio dainas atlikti ukrainiečių ir lietuvių kalbomis pritaikė Muzikinės dalies vedėja Regina Kamičaitienė.
Laimučio Brundzos ir Sigito gulbino nuotraukos
Rita Šemelytė „šeimininkės“ korespondentė
