Nors kvapiojo baziliko tėvynė yra Pietų Azijos šalys, šis aromatinis prieskonis populiarus ir mūsų krašte. Baziliko kilmės istorija labai įdomi ir keista – senovės graikai ir prancūzai jį vadino karališkuoju prieskoniu, italai – meilės ženklu, indai – šventa žole. O iš tiesų jis yra nepakeičiamas vitaminų bei eterinių aliejų šaltinis.
Pasidomėjus galima atrasti daugybę kvapiojo baziliko rūšių bei veislių. Vienos nuo kitų jos skiriasi lapų dydžiu, spalva (šviesiai žalia, tamsiai žalia ir rausva), lapijos gausumu, taip pat kvapu ir jo stiprumu. Atsižvelgiant į veislę, kvapas gali būti panašus į karčiojo pipiro, arbatos, gvazdikėlių, mėtų, gvazdikėlius ir lauro lapų, citrinų, anyžių ar net muskato riešutų. Todėl, neturint po ranka minėtų prieskonių, juos pakeisti gali bazilikas.
Pagrindinės kvapiojo baziliko sudedamosios dalys ir naudojimo ypatumai
Šviežiuose augalo lapuose gausu vitaminų C, B1, B2, PP ir eterinių aliejų. Augaluose taip pat kaupiasi fitoncidai, kurie turi insekticidinių savybių, gebančių atbaidyti amarus ir voratinklines erkutes.
Kaip prieskonis, kvapusis bazilikas naudojamas šviežias, o į karštus patiekalus įdedamas paskutinę gaminimo minutę. Tokiu būdu išsaugomos jo naudingosios savybės, skonis ir kvapas.
Baziliku gardinti galima visus daržovių patiekalus, pupeles, žirnius, sriubas, padažus, salotas, pomidorų patiekalus bei špinatus. Aromatingas prieskonis tinka agurkų, grybų, pomidorų ir aguročių marinavimui. Puikiai dera mėsiniuose patiekaluose iš kepenų, faršo ar dešrose. Italai savo virtuvėje dažnai naudoja makaronų patiekalams paskaninti, o Pietų Europos virtuvė neįsivaizduojama be pesto padažo.
Gydomosios savybės
Kvapiojo baziliko užpilas tonizuoja, žadina apetitą ir gerina virškinimą. Taip pat, esant gleivinės uždegimui, užpilu skalaujama burna. Įrodytas ir bazilikų eterinio aliejaus spazmolitinis bei antimikrobinis veikimas. Baziliko nuoviras mažina uždegimą sergant lėtiniu gastritu, kolitu ar apsinuodijus maistu.
