Jurga Sajenkienė
Akmenėje gyvenantis Stanislovas Sungaila apie akmenis, rodos, nesustodamas galėtų pasakoti valandų valandas. Ne be pagrindo: juos rinkęs daugiau nei tris dešimtmečius, sukaupė dviejų tūkstančių įvairių akmenų kolekciją. Didžioji jos dalis eksponuojama Akmenės krašto muziejuje. Su šiuo turtu Stanislovui skirtis buvo be galo sunku, bet kito pasirinkimo neturėjo.
Su Stanislovu Sungaila susitikome muziejuje. Jo kolekcijai skirtos trys salės. Čia eksponuojami vienas už kitą 
įdomesni akmenys, daugiausia Papilės juros periodo uolienos su fosilinės faunos ir floros liekanomis: belemnitai, amonitai, oolitai, fosilijos.
Turi kuo didžiuotis
„Tai laikmečio lobis, skaičiuojantis 200–500 milijonus metų. Per tiek laiko šaknelės, kriauklės, dvigeldžiai kristalizavosi ir suakmenėjo“, – švytinčiomis akimis pasakoja kolekcininkas.
Toli gražu ne visada pavyksta rasti akmenų, turinčių laiko paliktą gražų ir aiškų piešinį. Dažnai įspaustos šakelės ar kitos augalo, gyvūno dalelės žmogaus akis gali nepamatyti, kai kada liekanų paprasčiausiai nebūna.
Stanislovas didžiuojasi galvakoju moliusku, sako, kad tai pats brangiausias ir vertingiausias radinys. Jis laikomas didžiausiu Lietuvoje, tokio neturi net Vilniaus geologijos institutas. Kolekcijoje galima išvysti akmenį, rieduliu tapusį žaibui trenkus į smėlį – nuo didžiulio karščio šis išsilydė. Kolekcininko žodžiais, žaibo iškrova į smėlį yra retas reiškinys, o šis eksponatas – įspūdingas. Iš pat karto aptiko dvi pailgas dalis, tuomet žūtbūt pasišovė rasti galūnę. Nusišypsojus sėkmei, džiaugėsi tarsi vaikas.
Akmenės krašto muziejaus Gamtos skyriuje dėmesį patraukia jūros dugno nuogula, kurioje bene šimtas rūšių liekanų: kriauklelių, akmenukų. Dauguma matyti tik per lupą. Nepastebėta nelieka koralų eilė. Lentynoje sudėta tik dalis jų, vienodi ar labai panašūs laikomi saugykloje. „Koralų yra šimtas dvidešimt rū
šių. Akmenės apylinkėse tiek nerasi, bet penkiasdešimt tikrai aptikau“, – patikina pašnekovas.
Svajonei nebuvo lemta išsipildyti
Didžiulę akmenų kolekciją S. Sungaila sukaupė dirbdamas ekskavatorininku. O juo būti visiškai nenorėjo. Vaikystėje svajojo tapti geologu, jau penktoje šeštoje klasėje labai domėjosi akmenimis, jie traukte traukė. Kaip šiandien mena: šalia tėviškės, Šaltiškių karjere, buvo daromi gręžiniai, žvalgomi molio klodai. Pas geologus iš smalsumo atbėgdavo kasdien, o šie noriai parodydavo ir paaiškindavo, ką rado žemėje. Vieną dieną, matydami begalinį užsidegimą ir domėjimąsi, geologai vaikiščiui padovanojo geologinį stulpą. „Jis man buvo kaip auksas. Visiems rodžiau ir didžiavausi, – prisimena Stanislovas. – Gaila, kad nesugebėjau išsaugoti, kažkur pasimetė.“
Akmeniškis apgailestauja neturėjęs galimybės sekti vaikystėje karjere matytų geologų pėdomis. Baigusiam aštuonias klases tėvas pasakė, jog per metus turi įgyti specialybę ir pats pradėti užsidirbti duoną. Tuos pačius žodžius išgirdo visi penki vaikai. Išmokslinti būrį atžalų tėvai neturėjo galimybių.
Ekskavatorininku pradėjo dirbti 1974-aisiais. Daugiau nei keturi dešimtmečiai pralėkė tarsi viena diena. Stanislovo žodžiais, apylinkėse nėra nė vieno miestelio ir kaimo, kuriame su savo technika nebūtų dirbęs. Tiesa, jam įdomiausia kasti karjere nejudintą gruntą. Tuomet, sako, atsigauna, nes yra didžiulė tikimybė rasti įdomių, vertų dėmesio akmenų. Valydamas kanalus, rausdamas pamatus lobių neiškasi, nes akmenys glūdi giliai po žeme.
Šveičia šepetėliu
Patyręs kolekcininkas pasakoja, kad net ir į paviršių iškeltus akmenis pamatyti, pastebėti labai sunku, nes būna purvini, aplipę moliu, šlapi ir nė iš tolo neprimena tų gražuolių, surikiuotų muziejaus spintų lentynose.
Stanislovas šypsosi: buvo laikai, kai jis ieškodavo įdomių akmenų, o pastaruosius dešimtmečius jie patys tarsi randa jį. „Kartą sugedus ekskavatoriaus kaušui buvau priverstas lipti iš kabinos pasižiūrėti, kas atsitiko. Stojant ant žemės koja slystelėjo ir staiga pamačiau vertingiausią savo radinį – galvakojo moliusko kriauklę“, – likimo dovana džiaugiasi akmeniškis. Jei ką įdomaus randa, tuoj susivynioja į kombinezoną ir po darbo nešasi namo. Radinį kruopščiai nuvalo, nuplauna ir nušveičia šepetėliu – tik tuomet atsiveria tikrasis vaizdas.
Būna, kad kolekcininkas dvi tris savaites nieko neaptinka, o kartais, ypač jei dirba karjere, nespėja šokinėti iš kabinos. Naujus radinius kas pusmetį atneša į Akmenės krašto muziejų ir papildo garsiąją savo kolekciją.
Ilgą laiką akmenis kaupė ir laikė namuose. Nebuvo lengva, nes sunkiasvorei kolekcijai reikia nemažai vietos. Didžiausių nepatogumų kildavo kraustantis į naujus namus: išsivežti daugiau kaip toną sveriantį krovinį – sudėtinga.
Daug metų niekas apie S. Sungailos akmenų kolekciją nežinojo. Į viešumą iškilo, Akmenės gimnazijoje surengus parodą, kuri sulaukė didelio susidomėjimo. Atidarius Akmenės krašto muziejų paprašyta kolekciją padovanoti. Nenorom ir labai sunkiai sutiko. Skiriantis širdį sopėjo, bet didelio pasirinkimo neturėjo – namuose akmenys nebeišsiteko. Be to, norėjosi juos parodyti ir kitiems.
Akmenys pažiro autobuse
Stanislovas Sungaila, sukaupęs ir surinkęs dviejų tūkstančių akmenų kolekciją, tuščiai nesipuikuoja. „Ne vienas Akmenės krašte dirbau ekskavatorininku. Daug kas galėjo žemės lobius pamatyti ir į saulę iškelti“, – šypsosi geologu norėjęs tapti vyras.
Kolegos dažnai pasišaipydavo iš šio Stanislovo pomėgio ir tik retas bandydavo suprasti, kam ir kodėl jis taip vargsta.
„Per akmenis gėdos nemažai esu turėjęs“, – neslepia kolekcininkas ir pasakoja anekdotinę situaciją. Tuokart dirbo už Naujosios Akmenės. Diena buvo sėkminga, akmenų prisirinko visą krepšį ir su nekantrumu laukė automobilio, parvešiančio namo. Jis, kaip tyčia, neatvažiavo, todėl su visu nešuliu Stanilsovui teko pėdinti tris kilometrus iki autobusų stotelės ir parsigauti visuomeniniu transportu. Autobusas atriedėjo pilnas žmonių, reikėjo stovėti viena ranka įsitvėrus turėklo, kita laikyti sunkųjį krovinį. Kelionei įpusėjus, sugedo krepšio užtrauktukas, o galiausiai nutrūko rankena. Pasipylusius akmenis nuo grindų rinko ropodamas keliais ir vis klausydamas pasipiktinimo žodžių. Purvinus ir molinus riedulius tikrai ne kiekvienas prilygina turtui.
Nenusileidžia autoritetams
Kartais kolekcininkas muziejuje susitinka su profesionaliais geologais, kurie domisi ekspozicija, nori akmenis bei fosilijas tiksliai suklasifikuoti. Tiesa, mokslininkų ir Stanislovo nuomonės ne visuomet sutinka, požiūriai neretai susikerta.
Daugiausia diskusijų sukėlė eksponatas, primenantis kaukolę. Geologai spėja, jog tai akmuo, kuriame duobes per labai ilgus metus įspaudė glūdėjusios, o paskui iškritusios kriauklės. Stanislovas šią hipotezę linkęs neigti. Jis įsitikinęs: radinys – dinozaurinio tipo gyvūno galva, nes aiškiai matyti kakta, nosies vieta, akiduobės.
Ant palangės padėtas juodas grublėtas akmuo taip pat verčia ieškoti atsakymų. Lietuvos geologijos tarnybos direktorius dr. Jonas Satkūnas kolekcijos šeimininkui teigė, kad riedulys susiformavo iš išsiveržusios lavos. S. Sungaila laikosi savo nuomonės, esą tai nespėjęs sudegti dangaus kūnas: „Tokią prielaidą daryti leidžia akmens svoris. Lava būtų daug lengvesnė, o šis luitas labai sunkus. Be to, rastas keistoje padėtyje – durpėse metro gylyje gulėjo statmenai.“ Jo žiniomis, visiškai sudegę meteoritai sudūžta ir mažytėmis dalelėmis išsibarsto po visus pašalius. Prigesinti vandens ir nesudegę virsta sakytumei metalu.
Artimiausiu metu Akmenės krašto muziejuje pokalbių apie akmenis, jų kilmę ir struktūrą nestigs. Stanislovas dar porą metų norėtų padirbėti ekskavatorininku ir bent kiek padidinti savo kolekciją.
