Audris Narbutas
Mokytojų diena yra ypatinga šventė ir ne tik dėl to, kad mūsų švietimo sistema labiau laikosi ant nuoširdžiai dirbančių pedagogų nei ant tokių politikų kaip Audronė Pitrienienė pečių, bet ir dėl to, kad šiemet ją švenčiame prieš pat rinkimus. Tiesiog ideali proga pakalbėti apie švietimo politiką. Be to, šventės metu mokytojai dažniau sulaukia sveikinančio žodžio vietoje įprastinių keiksmų ir kaltinimų sustabarėjimu bei kūrybiškumo stoka. Turbūt kaltinantieji retai lankosi švietimo centruose ir ministerijoje, nes šiose įstaigose tikrai galima suprasti kas yra sustabarėjimas, bet nieko – mūsuose taip įprasta.
Mokytojai kaip kritikos taikiniai
Žinoma, būtų klaidinga idealizuoti mokyklas ir sakyti, kad jose tik gėris, o visi darbuotojai genialūs, bet dauguma problemų kyla ne be valdžios įstaigų ir netgi pačių tėvų pagalbos, pavyzdžiui, faktas, kad mokyklų direktoriai yra suaugę su savo postais ir kalbos apie rotaciją ar, dar geriau, rinkimus telieka tolima svajonė, yra stipriai susijęs su faktu, kad regionuose kai kurios mokyklos truputėlį primena balsų spaustuves ar bent jau yra taip glaudžiai susijusios su politinėmis partijomis, kad net šleikštoka darosi. Vilniaus kraštas čia puikus pavyzdys. Visi šie klausimai itin svarbūs žvelgiant iš artėjančių Seimo rinkimų perspektyvos, tačiau negalime ignoruoti ir kitos problemos. Mokyklos ir mokytojai Lietuvoje tikrai dažnai yra kaltinami dėl pernelyg didelio jų skaičiaus išsipūtimo. Šiuose kaltinimuose yra maža dalelė tiesos, nes, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2003- 2004 m. vienam mokytojui tekdavo 11, 8 mokinio. Beje, nevisiškai apvalus skaičius nereiškia, kad pikti pedagogai visai sužvėrėdavo ir apgrauždavo savo moksleivius. Šiandien šis skaičius sumažėjo 10,36, o sumažėjimo priežastis dar kartą yra ne pikti pedagogai, bet emigracija ir sumažėjęs gimstamumas. Ir tai neįtraukus fakto, kad skirtingas regionų išsivystymas programuoja skirtingą situaciją šalies viduje, tačiau už šios garsios kritikos retai slypi kažkas naudinga, o tai šventės proga ir noriu parodyti.
Domėjimasis mokslais priklauso ne tik nuo mokytojo
Vienas iš vis labiau populiarėjančių mitų porina mums, kad problemos švietimo srityje yra glaudžiai susietos su mokytojų prastais gebėjimais sudominti savo mokinius. Bet tik kartais tai tiesa. Nėra taip, kad visi dirbantys kurį nors darbą yra vienareikšmiškai talentingi. Taip nėra nė su politikais, ir dažnas pasakytų, jog gyvename dvasinės lyderystės deficito amžiuje. Tad nereikėtų stebėtis, kad esama šios problemos. Bet labiau derėtų stebėtis, kodėl šie kritikai nutyli faktą, kad šiandien tėvai į rankas vaikams įgrūda planšetę ar telefoną dar nuo labai mažo amžiaus ir tikrai ne tam, kad jie mokytųsi programavimo ir tobulėtų, o tam, kad tiesiog nezyztų ir duotų ramybę – pažais, muzikos paklausys. Tokiu atveju susiduriame su situacija, kai mokytojas yra priverčiamas konkuruoti su finansiškai itin pajėgiomis bendrovėmis, pavyzdžiui, Facebook, kurios turi didžiulius rinkodaros departamentus, uoliai dirbančius tam, kad rastų būdus, kaip padaryti, kad mes kuo ilgiau išbūtume kompiuterinių žaidimų, Facebook ir panašių dalykų erdvėje, nes nuo to tiesiogiai priklauso jų pelnas. Mokytojo šansai laimėti prieš IT įmonių rinkodaros departamentus tampa vis mažesni, be to, nepamirškime ir kartais keistokai veikiančių mokyklų administracijų, kurios regionuose įprastai yra patekusios į tam tikrus sąmonės spąstus, kai bijodamos, kad ugdymo įstaigos bus uždarytos, neieško savo konkurencinio pranašumo, pavyzdžiui, programavimo ar ekonomikos kursų, o užverčia mokytoją popierizmu ir dar sumažina jo šansus efektyviai mokyti bei konkuruoti su komputeriniais žaidimais dėl mokinio dėmesio. Mokyklų tinklo optimizacijos šalutinis poveikis yra despotiškesnis biurokratizavimas, apie kurį kalbame labai mažai.
Mokytojų bendruomenė sensta
Kalbame mažai ir apie kitą problemą, kurią vis dažniau pastebi patys mokytojai. Mes vis sunkiau pritraukiame naująją mokytojų kartą, ir to rezultatas ne tik tai, kad mokytojus rengiantys Lietuvos edukologijos bei Šiaulių universitetai išgyvena, švelniai tariant, ne pačius geriausius laikus, bet ir tai, jog mokytojų bendruomenė vis labiau sensta. Galbūt proto skaidrumas ir dvasinė jaunystė išlieka, bet nuo amžiaus pase nepabėgsi, netgi pudra negelbės. Deja, nuo kai kurių mokinių prasto elgesio irgi. Juk patirtis ir išmintis Lietuvoje vertinamos daug mažiau negu jaunystė. Be to, dalis jaunimo jau dabar vertina žmogų pagal tai, kiek jis uždirba. O mokytojo, kaip ir dažno kitos srities lietuvio inteligento, alga ne prestižinė. Prestižiniai tik nuolat aidintys reikalavimai mokytojui – būk išradingas, būk supratingas, būk kūrybingas… Susidaro kartokas įspūdis, kad šiuolaikiniam mokytojui šeima mielai užkrauna savo pareigą – auklėti pilietišką, dvasines vertybes gerbiančią asmenybę. Rodos, Nyčė buvo teisus, kai idealams, kuriuos vadino stabais, prognozavo saulėlydį. Tik kažin ar Lietuva ir jos žmonės daug išlošė iš tokio teisumo. Nutylėtus švietimo sistemos skaudulius puikiai iliustruoja 2013- 2014 m. statistika: 53,2 procento bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų buvo 45–60 metų amžiaus. Jauni (iki 30 metų amžiaus) mokytojai sudarė 4,5 procento visų mokytojų (2008–2009 m. m.– 10 proc.), o vyresni nei 60 metų amžiaus – 10,8 procento (2008–2009 m. m. – 10 proc.). Nepanašu, kad situacija keistųsi į gera – veikiau atvirkščiai. Nelabai daug dėmesio šiai problemai skiria ir valdžia, dar gūdžiais Dainiaus Pavalkio valdymo laikais nusprendusi, kad humanitariniai – socialiniai mokslai šiandien Lietuvai nėra prioritetas. Telieka sakyti „Ačiū“ Darbo partijai, kad ministro portfelis atiteko dar šaunesnei politikei Audronei Pitrėnienei.
Vietoje išvadų
Žinoma, galima būtų šį straipsnį užbaigti tolesniais pavirkavimais, kad viskas prarasta. Turbūt daliai žmonių tai netgi ir patiktų, nes baimės kultūra, kurios galima rasti ir mokyklose, yra puikus įrankis tramdyti visuomenę įvairiems nomenklatūrinio plauko veikėjams. Juk dar Nikolas Makiavelis savo veikale „Valdovas“ pabrėžė, kad baimė geriau nei meilė, nes ją gali labiau kontroliuoti, tačiau baimių esama ir kitoje pusėje, o pasiekti proveržį švietimo bei pagarbos mokytojo statusui srityse yra įmanoma. Švietimo sistemą galima reformuoti, o pačiu geriausiu švietimo sistemos modeliu laikomas Singapūro modelis, kurį sukūrė ne kas kitas, o mokytojai, žinoma, taikę inovatyvius modelius ir atkreipę dėmesį, kad disciplina ugdymosi procese irgi yra svarbu. Deja, šiandien taip kalbėdamas gali būti palaikytas „nevisiškai sveiku“, nes juk yra laisvės ir teisės. Gerai, kad jos yra, bet ar tikrai Lietuva yra laisva nuo šiandien tinginčių mokytis ir tobulėti žmonių finansinio išlaikymo rytoj? Būtent todėl, kai rinksitės partijas spalio 9-ąją, atkreipkite dėmesį ir į tai, kokią mokytojo vietą jos mato visuomenėje ir kokius instrumentus yra pasirengusios panaudoti, kad mokytojai netaptų nykstančia rūšimi. Priešingu atveju ne pati geriausia mokytojo ir mokinio lygybės vizija virs dar prastesne hierarchija, kurioje dominuos mokiniai, o ne mokytojai.
