Pavasario pradžioje gimusi Šiūparių kaimo šviesuolė Marytė Šneiderienė praėjusią savaitę minėjo garbingą 90-ąjį jubiliejų. Senolės pasveikinti vyko ir Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Violeta Riaukienė kartu su Dovilų seniūnė Nijole Ilginiene bei socialine darbuotoja Vitalija Šimkiene.
Kad poniai Marytei 90 metų – sunku pasakyti. Senolė energinga, veikli, šviesaus proto bei nestokojanti humoro jausmo. Ne veltui jos pasveikinti susirinko gausus būrys šiūpariškių. Sveikinimų ilgaamžei negailėjo bendruomenės atstovai, Šiūparių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė, kaimynai, kiti kaimo gyventojai. Matyti, kad senolė – išskirtinė asmenybė, kurią Šiūpariuose, ko gero, pažįsta visi. Jau 64 metus čia gyvenanti moteris noriai bendrauja su aplinkiniais, net ir dabar moko kitus kepti duoną. Jos pamokymų noriai klauso ir jaunoji karta, kuri su džiaugsmu dalyvauja senolės vedamose edukacijose įvairiuose renginiuose.
Paklausta, kaip jaučiasi sulaukusi garbaus jubiliejaus, moteris tikina, kad nespėji pajusti, kad tau jau tiek metų: „Kiek toli liko tie metai. Tikrai nesijaučia, kad jau tiek jų daug. Ir nesijaus. Jauti, kad tik…“, – savo mintį senolė baigia Vinco Kudirkos eilėraščiu:
„Kūnas ima stingti, dvasia jau susnūdus
Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.
Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,
Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko,
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!
Kol da idealais, brol, besigėrėsi,
Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu… jų išsižadėsi
Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.
Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,
Nestodams, kad kartais, į tinginius kliuvęs,
Tu nesupelytum ir neitum į kapą
Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.“
Šviesaus proto ilgaamžės veide nedingsta šypsena. Energingą senolę supa ne tik 6 mylintys vaikai (4 dukros ir 2 sūnūs) ir 4 anūkai, bet ir daugybė draugų, pažįstamų – šiūpariškių. Ponia Marytė prisimena visus Šiūparių gyventojus, sutiktus gyvenimo kelyje. Jubiliejaus proga ilgaamžč sveikinantys tikina, kad ji – tikras kaimo šviesulys. Marytė per gyvenimas ir šeimininkavo, ir kalnus giedojo, pyragus kepė, gyvulius augino, mėsą rūkė, duoną kepė, priglaudė ir palaidojo daug žmonių.Visus savo gyvenimo kelyje ji priima kaip savus.
Senolė jau 20 metų našlauja ir nors vieniša nesijaučia, tačiau vis prisimena jaunystę, žmones, pasiilgsta jau anapilin iškeliavusių 2 brolių ir sesers. Dar viena sesuo – sunkiai serga. 90-metė – vyriausioji iš brolių ir seserų juokauja, kad jai ilgiausiai gyventi tekę todėl, nes „kas pirmas į maišą, tas paskurinis ir iš jo“.
Didžiausias gyvenimo džiaugsmas ir pasiekimas, kai apie nuveiktus gerus darbus vienas per kitą pasakoja kiti, o ne pats. Apie Marytę Šneiderienę ir jos gerumą, žmogiškąją šilumą ir gyvenimišką išmintį žino visų kartų šiūpariškiai, negailintys jai gero žodžio ir sutartinai tvirtinantys, kad ji – „žmogus auksas“. Tai rodo, kad 90 savo gyvenimo metų Marytė gyveno prasmingai, dorai, teikdama pagalbą ir paguodą visiems, kuriems to reikėjo.
