Prieš aštuonis metus į rankas paėmęs tėvo juostinį fotoaparatą, Aleksandras pradėjo kūrybines paieškas fotografijos srityje. Porą metų fotografavo vien analogine fototechnika, vėliau įsigijo skaitmeninį fotoaparatą, lankė skaitmeninės fotografijos kursus. Tai, kad autorius yra baigęs istorijos ir socialinių mokslų studijas, yra savanorių projektų dalyvis, nulėmė savitą jo požiūrį į aplinką, platų ir tolerantišką žvilgsnį į fiksuojamus reiškinius.
Pats Aleksandras linkęs naudojamus fotoaparatus priskirti skirtingoms savo veikloms: skaitmeninį – komerciniams užsakymams ir eksperimentams, juostinį – sau ir kūrybai, susitelkimui ir subalansuotam požiūriui į pasaulį. Nuo 2011 m. autorius gilinasi į analoginės fotografijos spausdinimo (iš fotojuostos) būdus fotolaboratorijoje. Kaip teigia Aleksandras, darbas fotolaboratorijoje jam tapo svarbiu atradimu, nes nuo šiol jis galėjo ne tik fotografuoti juostiniu fotoaparatu, bet ir savarankiškai atspausti savo kūrinius. Tokiu būdu atrasdamas sau naujus juostinės fotografijos horizontus. Aleksandro interesų ratas labai platus. Jis domisi tiek meninės, tiek ir komercinės fotografijos galimybėmis, meno istorija, teorija ir pan. Yra ne tik aktyvus kūrėjas, bet ir meno parodų, paskaitų lankytojas. Autoriaus teigimu, jam šiuo metu svarbiausia yra įgyti kuo daugiau žinių apie fotografiją, kurios padėtų suvokti ir perprasti šios medijos raiškos principus. „Man fotografija yra daugiau nei kūryba, daugiau nei menas ar būdas užsidirbti. Tai man – savotiškas gyvenimo, mąstymo būdas. Neišsenkantis interesas, nepripažįstantis ideologijos ar kitų apribojimų.“ – teigia Aleksandras.
„At/radimai“ – pirmoji autoriaus personalinė paroda. Aleksandrui čia svarbiausi yra du momentai. Pirmasis – techninis, t. y. fotografijų užfiksavimo juostoje, antrasis – kruopšti fragmentų atranka, atskleidžianti savitą jo pažiūrį į naujai pažintą kraštą ir čia gyvenančius žmones. Visos šioje parodoje eksponuojamos fotografijos buvo užfiksuotos Lietuvoje. Aleksandras yra Europos savanorių tarnybos dalyvis ir jau aštuonis mėnesius savanoriauja Tytuvėnų regioniniame parke. Artimai susijęs su gamta, autorius tampa ne tik permainingų jos reiškinių stebėtoju, bet kaskart atrasdamas ją iš naujo, pateikia suvokėjui visą skalę natūros diktuojamų nuotaikų, kurios konstruoja būdingą Lietuvos kraštovaizdžiui paveikslą. Kartais be galo tylų, melancholišką ir santūrų. Kartais linksmą, ar net lengvabūdišką.
„Aš norėčiau pasidalinti su lietuviais tuo, ką aš pastebėjau, atradau sau būdamas čia. <…> Darbai, pristatomi parodoje, yra savotiška mano įgytos patirties Lietuvoje reziumė. Man Lietuva – pilna „paslėptų lobių“. Ar tai būtų žmonės, ar kultūra, ar istorija, gamta, ar tiesiog įdomūs įvykiai. Mes, savanoriai iš visos Europos ir postsovietinės erdvės, susidraugavę Lietuvoje, įgijome unikalią pažinimo galimybę. Ne tik mūsų pačių, jaukiame „tarptautiniame“ rate, bet ir šalies bei jos tautos, kuri ilgainiui tapo mums labai artima. Man svarbiausia perduoti tą jausmą, kuris skatintų susidomėjimą. Nes pamatyti seniai pažįstamas vietas prašalaičio akimis visada labai intriguoja“ – apie parodą pasakojo autorius.
Medžio ažūro, raibuliuojančių vandenų, aštrių atspindžių ir akinančių šypsenų pripildytos fotografijos atkreipia dėmesį į kiek kitokią Lietuvos realybę. Čia daug daugiau erdvės optimizmui bei pasitikėjimui, meilei ir tolerancijai. Autorius būtent tai pastebi mūsų krašte ir būtent tai nori parodyti suvokėjui.
Menotyrininkė Danguolė Ruškienė
