Jau 28 kartą Kelmėje nušurmuliavo Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursai. Pabandyti pinti iš šiaudelių, vytelių, tašyti akmenį, pasigaminti kankles ar išdrožti apeiginę kaukę, nusimegzti riešinių, juostų, išsikarpyti dailių ornamentų iš popieriaus ir dar kitokiais senoviškais amatais užsiimti ar smuiką, armoniką, bandoniją virkdyti, žemaitiškai padainuoti susirinko daugiau kaip 200 dalyvių ne tik iš Žemaitijos.
Ne pirmi metai Kelmę atradę ir kursų trauką yra pajutę etnokultūros puoselėtojai iš Vilniaus, Tauragės, Šiaulių, Šilalės, Akmenės, Joniškio, Mažeikių, Raseinių, Karaliaučiaus krašto, net užsienio.
Kaltus į rankas
ima net moterys
Pirmąsyk į kankliavimo kursus Kelmėje didžiulis būrys žmonių iš visos Lietuvos rinkosi prieš 28 metus. Kursai, pradėti rengti pagal skandinaviškąjį modelį, Kelmėje prigijo, jų ilgaamžiškumas organizatorių ir dalyvių jau nebestebina.
„Tikimės, jog į Kelmę vasaromis žmonės vyks ir po dešimties, ir po dvidešimties metų“, – sakė vienas iš kursų idėjinių vadovų, iniciatorių ir organizatorių profesorius Romualdas Apanavičius.
Žemaitiškų amatų ir muzikavimo pasimokyti žmonės atvyksta iš įvairių Lietuvos kampelių. Prie tautiškumo prisiliesti moko patyrę vadovai – meno kūrėjai, tautodailininkai, ir jauni, gabūs amatininkai. Pynimas iš šiaudelių neįsivaizduojamas be tautodailininkės Kornelijos Lopetienės, pynimas iš vytelių – be tautodailininkės Linos Grigalauskienės, mokymasis groti armonika – be muzikos pedagogo Osvaldo Gerbenio, šokti, eiti ratelius, žaisti žaidimus – be choreografės Dijanos Bakšienės. Akmenį kalbinti moko akmentašys, tautodailininkas, meno kūrėjas Valdas Bandza, kurio vadovaujamoje sekcijoje kaltus į rankas ima ir moterys.
Dalyvių
ratas vis plečiasi
Buvusiame Kelmės dvare, kaip ir kasmet, pokšėjo audimo staklės. Dvaro rūsiuose buvo nulipdyti įvairūs molinukai. Iš viso dalyviai galėjo rinktis 22 sekcijas.
Kursai išaugino ne tik gausų būrį etninės kultūros puoselėtojų, kūrėjų, bet kartu subrandino ir čia paskaitas skaitančius, užsiėmus vedančius žmones. Jie pelnė mokslo laipsnius, tapo profesoriais. Bet Kelmės neužmiršo. Retą vasarą į kursus neužsuka profesoriai Libertas Klimka ar Alfonsas Motuzas, dabar Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriui vadovaujanti Irena Seliukaitė.
Apie kursus žinia sklinda dažniausiai iš lūpų į lūpas. Kaimynas atsiveža kaimyną, draugas – draugą, atvyksta ištisos bendruomenės. Kursų dalyvių tikslai įvairiausi – noras nusipinti krepšelį, nusiausti juostelę, o kartais ir visą „divoną“, nusikalti originalius žalvarinius papuošalus ar išmokti smuikeliu pagriežti kažkada girdėtą, bet primirštą melodiją.
Ne tik užsiėmimai traukia
Kursai Kelmėje traukia ne tik galimybe prisiliesti prie etnomuzikavimo ar tradicinių amatų, bet ir pasiklausyti įdomių paskaitų, padiskutuoti.
Šiemet kursai buvo skirti Etnografinių regionų metams, todėl ir paskaitos siejosi su etnografiškumu. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros profesorius Romualdas Apanavičius kalbėjo apie etninę ir šiuolaikinę pramoginę muziką Lietuvoje, sąsajas su regioniškumu. Apie žemaičių religinę kultūrą Lietuvos etnografinių regionų kontekste pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto, Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos centro direktorius profesorius Alfonsas Motuzas, dar pristatęs ir knygą „Kryžių kalnas: istorija, apeigos, muzika“.
Susidomėjimo sulaukė Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėjos Irenos Seliukaitės pristatyta knyga „Lietuvos etnografiniai regionai“. Kritiškai apie leidinį kalbėjusi pranešėja tvirtino, jog natūralus kaimiškasis gyvenimo būdas tampa tik kultūros paveldu. Su žiburiu turi ieškoti to natūralaus kaimo gyvenimo būdo, ir vargiai rasi. Pavyzdžiui, visiškai pasikeitusi žemdirbystės kultūra. Beveik nebeliko arklių, nėra ir kalvių, kurie arklius kaustydavo.
Kaimas, pasak I. Seliukaitės, nyksta, nė milijono gyventojų kaimuose nebeliko. Miestuose žmonių – kone dvigubai daugiau. Tradicinės kaimų šventės perkeliamos į miestus, kuriuose jų niekuomet nebūdavo. Tai ne gyvoji etninė kultūra, o tik kultūros organizavimas.
Atsisveikino
iki kitų metų
Tautodailės regioninius išskirtinumus apžvelgė Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos prezidentas, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros profesorius Libertas Klimka.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vyr. mokslo darbuotoja, etnomuzikologė docentė Gaila Kirdienė apžvelgė Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos muzikos instrumentus, tradicijų puoselėjimą šiandien.
Į šiuolaikinį Lietuvos kaimą roko muzikos atlikėjo akimis žvelgė kompozitorius, muzikos pedagogas ir atlikėjas Jonas Chockevičius.
Gausų kursų dalyvių būrį sukvietė vizualinės antropologijos vakaras „Pasiruokavima“, Sedos kultūros centro vaikų folkloro ansamblio „Rėmolioka“ koncertas, išvyka į istorine praeitimi garsų Kražių miestelį, ekskursija po bažnyčią, medžio drožėjo Mečislovo Ežerskio lazdų, tautodailininko Jono Igario tapybos darbų paroda „Žemaičių žemei“.
O kiek emocijų sukėlė kursų pabaigtuvės! Dalyviai surengė savo dirbinių parodą, šoko, dainavo, giedojo, grojo ir žadėjo į Kelmę grįžti kitąmet, jau į 29-uosius kursus.
Bernarda KAČINSKAITĖ
