Audris Narbutas
Su vienu iš žinomiausių Lietuvos kunigų nusprendėme pasikalbėti apie Bažnyčios ir technologijų ryšį. Ar tikrai mokslas ir inovacijos taip dažnai prieštarauja krikščioniškam mąstymui, kaip kartais esame linkę manyti?
Jūs kalbate visuomenei apie krikščioniškos minties ir technologijų suderinamumą. Norėjau jūsų pasiteirauti apie technologiškai labai pažangią valstybę – Pietų Korėją, garsėjančią tokiomis įmonėmis kaip „Samsung“. Šioje šalyje sparčiai plinta krikščionybė, kunigų seminarijos pritraukia daugybę studentų. Kaip jūs žvelgiate į tokias šalis kaip Pietų Korėja?
Aš manau, kad Romos Katalikų Bažnyčios galva popiežius yra įsitikinęs, jog technologijos yra šių laikų dovana žmogui ir jas būtina paversti tarpusavio sugyvenimo žinia. Požiūris, kad tai yra gėris, yra net nebediskutuotinas klausimas. Yra žmonių, kuriems žūtbūt reikia konflikto tarp religijos ir technologijų. Šie žmonės demagogiškai nori, kad Bažnyčia konfliktuotų su šiandienos pasauliu. Bažnyčia nekonfliktuoja su technologijomis. Nėra problemos, kad jaunas žmogus naudojasi socialiniais tinklais, o sekmadienį ateina į Bažnyčią. Nėra šito konflikto, tad man keista, kad šiame moderniame pasaulyje atsiranda žmonių, kuriems reikia konflikto tarp religijos ir kažko, kas yra šalia. Ir kai ateini ir pasakai, kad konfliktas neegzistuoja, kyla nuostaba ir vėl mėginama kurti konfliktą bei matyti juodą taškelį baltame popieriaus lape. „Youtube“, „Facebook“ ir internetas yra gėris, nes padeda žmogui. Bažnyčia tiesiog kelia lydinčius klausimus apie informacijos etiką. Mes Lietuvoje mažai kalbame apie etišką informavimą. Tam, kad technologijos netaptų įrankiu diskriminuoti. Šiandien tokiuose kraštuose kaip Amerika iškyla klausimas, kad įsiterpiančios kitos jėgos iškreipia informaciją ir gali suklaidinti rinkimus, o jei tai daroma neapykantai kurstyti prieš tam tikrą socialinę grupę.
Sakykite, o nėra taip, kad kartais ir žiniasklaida ateina su nusiteikimu, kad nėra ką rodyti apie Bažnyčią. Pavyzdžiui, šiemet dalyvavau Lenkijoje vykusiose Pasaulio jaunimo dienose. Į jas atvyko piligrimai iš Kubos, kuriems Fidelis Kastro draudė vykti į renginį. Turime puikią žmogaus teisių srities temą, ir tai peržengia tikėjimo ribas.
Būtent mes kalbame apie komunikacijos progresą. Mes žinome, ką reiškia komunikacija, kuri atsiranda Jūsų paminėto diktatoriaus rankose ar netgi korporacijų, kai reikia pakelti pardavimus, formuoti požiūrį, skonį ir kitus dalykus. Kiek negatyvių dalykų yra pateikiami kaip siekiamybė.
Šioje vietoje norėčiau paklausti apie Prezidentės veto ir pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Mano akimis, susidarė tokia situacija, kai visuomenei buvo transliuojamas prieštaravimas tarp religijos ir mokslo, nors išties konkuravo dvi mokslininkų grupės. Vieną grupę sudaro mokslininkai, susieti su privačiomis klinikomis, o kitą – su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. Pavyzdžiui, vienoje pusėje profesorius Pundzius, o kitoje Audronė Usonienė, kuri aiškiai sietina su privačiomis klinikomis, turinčiomis savų interesų.
Palietėte vieną labai subtilią temą. Demokratiškumą. Kas yra demokratiškumas? Daugumos nuomonės pozicija. Šio įstatymo priėmimo proceso metu kilo baimė, kad Bažnyčia gali demokratiškomis priemonėmis surinkti daugumą. Kažkas išsigando. Pats įstatymas apima tik vieną iš dirbtinio apvaisinimo būdų. Aš niekur neradau, kad būtų lygiagrečiai sukurta galimybė dirbtiniam apvaisinimui in vivo ( procedūra vyksta moters kūne). Mes priimame rimtą, solidų įstatymą, kuris liečia svarbiausius žmogus aspektus: lytiškumą, tėvystę, motinystę, teisę gimti. Jeigu mes ruošiame įstatymą ilgam laikui ir kalbame apie pasirinkimo galimybę, kodėl šiame įstatyme nėra nė pusės žodžio apie in vivo apvaisinimą. Ką daryti žmonėms, kurie norėtų pasirinkti ne in vitro (apvaisinimą mėgintuvėlyje), o in vivo? Kas jiems garantuoja teisinį reglamentą ir galimybę pasinaudoti in vivo apvaisinimu? Kodėl jis Lietuvoje visuomenės išvis net nebuvo svarstytas? Kai kas išsigąsta, kad Bažnyčia gali surinkti daugumą ir laimėti vieną ar kitą balsavimą. Kodėl ji negali naudotis lobizmu? Bažnyčia nėra tik popiežius ir kunigai. Bažnyčia yra kiekvienas pakrikštytas žmogus ir savo aplinkoje, ar jis būtų politikas, ar gydytojas, ar šlavėjas, jis viską turi daryti su meile ir atsakomybe.
Aš šioje Jūsų kalboje regiu tam tikrą nuorodą į Baimės kultūrą. Ir konkrečiai kristofobiją, apie kurią pasaulyje dažnai diskutuojama. Pavyzdžiui, JAV intelektualas George Weigel nagrinėja šią temą. Bet Lietuvoje ji vis dar viešo kalbėjimo paraštėse. Kaip manote, ar technologijų kelias yra būdas kovoti su kristofobija?
Jeigu mes kalbame apie visą pasaulį, tai konfrontacijos tikrai nėra. Juk popiežiaus vasaros rezidencijoje Castelgandolfo yra viena iš moderniausių kosmoso stebėjimo vietų. Ten susirenka mokslininkai iš viso pasaulio ir stebi kosmosą, žvaigždes, planetas, atlieka mokslinius tyrimus. Juk būtent krikščionybė suformavo pirmąsias ligonines ir universitetus. Šiandien regime, kad krikščioniško mąstymo reikia daugiau. Juk krikščionybė į išmestą vaiką ar ligotą, seną žmogų žiūri kaip į didžiausią turtą, vertybę ir ateitį. Lietuvoje susiduriu, kad yra priekaištas, jog Bažnyčia atsilikusi, bet kai tik ji parodo, kad žengia koja kojon su šiandienos atradimais, atsiranda baimė, kad ji tampa stipresnė. Daug kam tokios Bažnyčios nereikia. Dabar kyla sovietinės ideologijos vaisiai. Duodu ??? priekaištą, kad Bažnyčia atsilikusi, bet kai ji parodo, kad tokia nėra, atsiranda poreikis vaizduoti Bažnyčią atsilikusią. Kažkam nepatinka stipri, bendraujanti, vedanti Bažnyčia. Aš numanau, kad tai susieta su Bažnyčios tikslu apsaugoti asmenį. Bažnyčia sako, kad ne viskas, ką galime padaryti, turėtų būti daroma, nes pavers mus mažiau žmonėmis. Toks veidas daug kam yra nepatogus. Daug kam geriau turėti sekmadieninę Bažnyčią nei tą, kurią matome Sirijoje, kai persekiojami krikščionys, o ant jūros kranto tiesioginio eterio metu yra nužudomi dešimtys vyrų, turinčių šeimas, nes neišsižadėjo vieno vienintelio Jėzaus vardo. Tokios Bažnyčios kai kas nenori matyti. Šiandien Lietuvoje turime veržlią, jauną, modernią Bažnyčią.
Galbūt tai yra susiję ir su tuo, kad visuomenė mažai žino apie jos lyderius, kurie praktikuojantys katalikai, pavyzdžiui, Rokas ir Petras Masiuliai. Vienas energetikos ministras, o kitas „Tele2“ vadovas. Taip pat Eduardas Eigirdas, kuris kuria solidų „Valstybės“ žurnalą. Gal reikėtų didesnio šių žmonių viešinimo?
Šioje vietoje yra liudijimo klausimas. Parodymas, kad aš esu toks ir jeigu būsi su manimi, tada nenukentėsi.
Dėkojame už pokalbį.
