Sovietmečiu melioracijai buvo skiriama daug resursų, todėl šiandien Lietuvoje būtų sunku rasti jos nepaliestą pelkę. Suprantant anuomet padarytą žalą, kuri neapsiriboja vien pelkėms būdingos augalijos ir gyvūnijos sunaikinimu, šiandien pelkinės buveinės yra intensyviai atkūrinėjamos.
„Pelkių vaidmenį sunku apibrėžti keliais žodžiais dėl jo visapusiškumo“, – sako LIFE integruoto projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbė, Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje gamtosaugos eksperte dirbanti botanikė dr. Dalytė Matulevičiūtė.
Pasak jos, visų pirma, pelkės yra reikšmingos vandens apytakos ciklo procesuose. Įvairiais metų laikais jos sugeria kritulių pavidalu žemę pasiekiantį vandenį, neleidžia jam greitai pasišalinti. Ypatingai sugerti drėgmę geba ne tik durpės, bet ir pelkėse augantys kiminai. Jie gali sugerti iki 30 kartų daugiau vandens nei jie patys sveria. Tokiu būdu, pelkės, iš lėto atiduodamos sukauptą vandenį, palaiko gruntinių vandenų lygį, šiltuoju metų laiku neleidžia nusekti ežerams, greitai išdžiūti upeliams.
Pelkės taip pat apsaugo dirvožemį nuo perdžiūvimo sausrų metu. „Jeigu ilgesnį laiką nelyja, pokyčius greitai pajunta ir žmonės – grybai neauga, mėlynių nėra, bet jų galima rasti papelkiuose“, – pažymi pašnekovė.
Ilgalaikėje perspektyvoje pelkės svariai prisideda prie tokių ekstremalių reiškinių kaip gausių liūčių sukeltų potvynių ir didelių karščių prevencijos. Įdomu tai, kad pelkingose vietovėse visuomet vyrauja švelnesnė oro temperatūra. Kaitriomis vasaros dienomis prie pelkių – vėsiau, o žiemą šios vietovės išvengia didelių šalčių.
Išsiskiria augmenija ir gyvūnija
„Kalbant apie biologinę įvairovę, pelkėse aptinkamų rūšių skaičius nėra didelis. Tačiau didžioji dalis jų gyvena būtent tik pelkėse. Todėl nusausinę pelkes, mes prarastume įvairių tipų organizmų – ne tik augalų, bet ir gyvūnų, ir grybų – rūšių“, – sakė mokslininkė.
Jos teigimu, pelkių sausinimas neigiamai paveiktų ir mūsų pamėgtų spanguolių išlikimą. „Įdomus dalykas, kad spanguolės, net ir peržiemojusios, suminkštėjusios yra tinkamos valgyti. Jos nesupūva dėl jose esančios benzoinės rūgšties, kuri yra natūralus konservantas. Jos tik įgyja kitokį skonį kurį gurmanai vertina labiau, nei šviežių uogų“.
Galiausiai, pelkės yra nemažo visuomenės susidomėjimo sulaukiantis rekreacinis objektas. Pašnekovė tikino, kad tai buvo galima pastebėti ypač pandemijos metu, kai prie pažintinių takų buvo problematiška rasti laisvą automobilio stovėjimo vietą, o Varnikų pažintiniame take (Trakų istoriniame nacionaliniame parke), lankytojų srautus turėjo reguliuoti policija.
Pelkės veikia kaip teršalų filtrai ir puikios CO2 talpyklos
Matulevičiūtės teigimu, pelkės taip pat sugeria ir neutralizuoja dalį teršalų, kurie į dirvožemį patenka iš dirbamų, tręšiamų laukų. Tokiu būdu yra apsaugomi gruntiniai vandenys ir paviršinio vandens telkinių kokybė. Pastaroji dažnai gali atrodyti kaip plika akimi sunkiai įvertinamas ir pamatuojamas dalykas. Visgi, prastėjantį telkinių vandenį greitai išduoda atsirandantys pokyčiai: besikeičianti vandens telkinio augalija, apaugimas aukštaisiais helofitais ir vandens augalais, kintantys žuvų ištekliai, dumblėjantis dugnas, mažėjantis vandens skaidrumas.
„Pelkės taip pat pasižymi intensyviu anglies dioksido sugėrimu ir jo kaupimu augaluose, o jiems nunykus – durpių klode. Nusausinus pelkę, atsiranda reiškiniai, prisidedantys prie klimato kaitos pokyčių“, – pažymi botanikė.
Pasak jos, dėl sausinimo į durpių klodą prasiskverbus deguoniui, prasideda durpių mineralizacija ir šio proceso metu susidaręs anglies dioksidas vėl patenka į orą. Be to, sausinant pelkes, durpių skaidymosi metu, susidaro tirpūs azoto ir fosforo junginiai. Jie nuteka pelkes sausinančiais kanalais ir patenka į gruntinius vandenis bei paviršinio vandens telkinius ir pablogina jų būklę.
Nusausintos pelkės – ir rizikinga, ir nuostolinga
Be jau minėtų neigiamų pelkių sausinimo padarinių, svarbus ir dar vienas. Tai – nusausintų durpynų gaisrų rizika. „Durpynų gaisrai yra neretas reiškinys Lietuvoje. Durpės įsiplieskia kaip parakas – pakanka kibirkšties, o užgesinti yra be galo sunku. Durpynų gaisrai kartais trunka kelias savaites, ypatingai, kai durpių klodas yra labai giliai nusausintas“, – teigė D. Matulevičiūtė.
Anot pašnekovės, durpynų gaisrų dūmai gali apkartinti gyvenimą ir sukelti sveikatos problemų ne tik aplinkiniams gyventojams. Kaip pavyzdį ji pateikė praėjusių metų vasarą kelias savaites Rusijoje Karaliaučiaus srityje degusius durpynus, iš kurių vėjo nešami dūmai vargino ne tik Rusnės ir Šilutės gyventojus, bet pasiekė ir Kuršių neriją.
Dažnai nusausinti durpynai yra panaudojami žemės ūkyje. Anot mokslininkės, vienas iš panaudojimo būdų – užsėjimas kultūrinių pievų žolių mišiniais. „Tai nėra pati didžiausia blogybė, nes durpingos pievos, jei ne per daug nusausintos, sugeba kaupti anglies dioksidą. Bet jeigu ši žemė yra ariama, tada gavęs deguonies tas durpių klodas atpalaiduoja anglies dioksidą labai sparčiai“.
Pašnekovė pažymėjo, kad vis dėlto žemės ūkiui pritaikyti nusausintą pelkę sunku – pernelyg nusausintos durpės yra nepalanki terpė augalams augti: „Dažnai per daug nusausintos pelkės yra apleidžiamos. Ir tokie plotai tampa piktžaizdėmis – sugadinę brangią ekosistemą, ją paverčiame menkaverčiu žemės plotu“.
Naturalit.lt informacija
