Irma DUBOVIČIENĖ
Į miestelius ir kaimus įsisuko tvarkymo vajus. Entuziazmą skatina galimybė tam pasitelkti ES lėšas. Tačiau rezultatai džiugina ne visuomet. Kartais gyvenvietės veidas, užuot jį pagerinus, tiesiog sudarkomas, praranda jaukumą, savitumą. Kraštovaizdžio architektai skambina pavojaus varpais ir ragina stabdyti blogą praktiką, kai viešųjų pirkimų konkursuose laimi ne geriausi, o pigiausi projektai, o biurokratai pasiraitoja rankoves neatsiklausę, ką mano apie erdvių tvarkymą nutuokiantys specialistai, bendruomenė.
Miesteliuose – pokyčių metas
Spalvingos mūsų miestelių istorijos. Daugelis jų mena Didžiosios Kunigaikštystės bei dvarų sodybų klestėjimo laikus.
XVII a. viduryje LDK buvo apie 800 miestelių, kuriuose kūrėsi amatininkai, prekeiviai.
Per šimtmečius daug kas keitėsi, tačiau susiformavusi gyvenviečių struktūra išliko. Senasis paveldas išsiskiria raiškesniu gatvių tinklu, išlikusiomis turgaus, bažnyčios aikštėmis. Unikalumo teikia senieji parkai, istorijos bei archeologijos paminklai. Kiekviena gyvenvietė savita savo gamtine aplinka – būdingu reljefu, supančiais miškais ar lygumomis, vandens telkiniais, panorama.
Šiandien miesteliai – svarbūs mažieji administracijos centrai, švietimo, kultūros židiniai, regionų etnografinės kultūros saugotojai.
Tačiau problema: kaip sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą bei senėjimą? To tikimasi iš dalies pasiekti didinant gyvenviečių patrauklumą, renovuojant pastatus bei tvarkant viešąsias erdves.
Tvarkymo vajus įsisuko į visus rajonus ir seniūnijas. Aplinkos tvarkymo ekspertai sveikina gerus norus, tačiau katučių neploja, nes prastų tvarkymo pavyzdžių, deja, daugiau nei gerų…
Aplankė ir įvardijo bėdas
Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto emeritas Liucijus Dringelis su kolega Evaldu Ramanausku aplankė didžiąją dalį miestelių, norėdami ištirti ir įvertinti viešųjų erdvių tvarkymo rezultatus.
Kraštovaizdžio architektai išskyrė didžiausius trūkumus, kurių netrūksta tiek tvarkant želdynus, tiek aikštes.
Specialistų akį rėžia svetimžemiai augalai. Tujų kolonos kartais užstoja vingyje atsiveriantį vaizdą į miestelį ar bažnyčią, kuri ypač svarbi nedidelėje urbanizuotoje teritorijoje.
Kitas kraštutinumas – kai medžiai iškertami, suformuojamos plynos neaiškios paskirties erdvės. Be priežasties keičiamas susiformavęs planas, nepaisoma estetikos, mastelio. Jaukių skverų vietoje atsiranda brangia trinkelių danga grįstos spalvingos aikštės, įvairiais apvadais primarginti takai. Spalvingumu norima pralenkti Vilnių, Kauną. Akis bado saiko, aplinkos suvokimo stoka.
„Tvarkant miestelių viešąsias erdves dideli pinigai išleidžiami ne jų būdingiems bruožams išsaugoti ir puoselėti,
bet jų savitumui griauti ir naikinti“, – negailestingą išvadą pateikia ekspertai, stebėdamiesi išplitusia bruko ir turgaus aikščių, kuriose niekas nevyksta, mada.
Erdvė, kurią gėda rodyti
„Suformuota kažkokia erdvė, kurią net gėda rodyti“, – taip L. Dringelis apibūdino Kapčiamiesčio miestelio aikštę.
Šiame Lazdijų rajono miestelyje, prigludusiame prie Kapčiamiesčio girios, nuveikti aplinkos tvarkymo darbai kūrėjus šokiravo.
Kapčiamiesčio istorija – kaip reta turtinga, siekia XVI a. pradžią, čia būta gyvenvietės ir akmens amžiuje. Gaisrų siaubtas, kentėjęs ir vėl kilęs miestelis rūpestingai saugo praeities liudijimus, didvyrių, lietuvybės ir laisvės kovų atminimą. Vietos kapinėse palaidota 1831 m. sukilimo dalyvė Emilija Pliaterytė. Po Antrojo pasaulinio karo apylinkėse veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanai.
Miestelyje priešais bažnyčią žaliavo skveras, kurį dalijo takai, o tolimajame aikštės trečdalyje bendruomenės jėgomis buvo pastatytas kuklus paminklas E. Pliaterytei.
Sumanius rekonstruoti aikštę buvo iškirsti jaukumo ir pavėsį teikę medžiai bei krūmai, visas plotas įkalintas betoninių trinkelių dangoje. Specialistams šypseną kelia „dizaineriškas“ sprendimas paminklo užnugaryje pastatyti suolus, ant kurių niekas nesėdi. Tačiau išmonės ar neskonybės viršūnė – per visą aikštę suraityta spalvotų trinkelių spiralė, imituojanti Trispalvę. Ji neva turi pabrėžti patriotiškumą.
„Atrodo, vienintelis šio darbo tikslas buvo formalus, beprasmis linijų žaismas, bet ne tinkamos susibūrimų, bendravimo ir poilsio erdvės sukūrimas“, – dėl sunaikintos bendravimo ir poilsio erdvės, netinkamai panaudotų lėšų apgailestauja specialistai.
Pripažino geriausiu Pietų Lietuvoje
Kapčiamiesčio aikštė sutvarkyta pagal Lazdijų rajono savivaldybės įgyvendintą keturių etapų projektą, skirtą miestelių urbanistinei infrastruktūrai ir gyvenamajai aplinkai gerinti. Tuo pačiu metu ir netgi didesnės apimties darbai virė Veisiejuose, Seirijuose, Krosnoje. Bendra projekto, finansuoto Sanglaudos skatinimo veiksmų programos bei šalies biudžeto lėšomis, vertė – per 3,1 mln. Eur (beveik 11 mln. Lt).
Vienas projektas – paprastesnis įgyvendinimas, viešieji pirkimai. Konkursą atlikti techninius projektus laimėjo beveik perpus pigesnes paslaugas nei kitas pretendentas pasiūliusi kauniškė bendrovė „Consena“, užsiimanti statybos produktų tiekimu, statybos darbų projektavimu. Rangos darbus visuose miesteliuose taip pat atliko viena įmonė – „Litcon“.
Lazdijų savivaldybė projektą laiko itin sėkmingu. Ir ne tik ji.
Keturiose rajono gyvenvietėse, tarp jų ir Kapčiamiestyje, įkūnytą projektą Centrinė projektų valdymo agentūra praėjusių metų pabaigoje iš aštuoniolikos tos kategorijos projektų, įgyvendintų Pietų Lietuvoje, pripažino geriausiu.
Visi patenkinti, išskyrus profesionalus
Taigi visi patenkinti, išskyrus kraštovaizdžio kūrėjus profesionalus?
Dringelis ir E. Ramanauskas – ne pirmieji, kritiškai atsiliepę apie miestelių viešųjų erdvių tvarkymo projektus. Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, kuri mini savo gyvavimo 20-metį, nepasitenkina nuomonių apsikeitimu tarpusavyje. Apstu paskelbtų straipsnių. Į daugelį savivaldybių buvo surengtos kraštovaizdžio architektų išvykos, organizuoti aptarimai su administracijų vadovais.
Pastaruoju metu kraštovaizdžio architektų poreikis Lietuvoje didėja kaip ant mielių, tačiau šios srities specialistus turi vos penktadalis savivaldybių. Jei būtų paisoma profesionalų nuomonės, Kapčiamiesčio aikštė būtų išlikusi žalia, noro ir poreikio ją pertvarkyti bendruomenei nekiltų ištisus dešimtečius.
Vienas finansavimo periodas baigėsi, prasidėjo kitas, su juo atsiveria naujos perspektyvos tvarkyti bei atnaujinti gyvenvietes – pasinaudojant Aplinkos ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos administruojamais paramos fondais.
Kaip bus panaudoti ateinantys milijonai? Kraštovaizdžio architektai ragina stabdyti viešųjų erdvių darkymą ir užtikrinti vietos dvasios išsaugojimą, vykdant viešuosius pirkimus projektuotojus parinkti ne pagal mažiausios kainos kriterijų, o projektų darbų atlikimo kokybę.
Autorės ir Jolantos KAŽEMĖKAITYTĖS nuotraukos
