Birželio 20-ąją, penktadienį, Rupiekių kaime pašventinta kopija Baltojo kryžiaus, pastatyto toje vietoje, kur 1941 m. birželį sovietinio genocido vykdytojai žiauriai nužudė 14 gyventojų. Jų atminimui kryžius buvo pastatytas po metų nuo skaudaus įvykio, vėliau atnaujintas Atgimimo metais.
Naujojo kryžiaus autorius – medžio meistras Marius Ruškys, darbus organizavo Stasys Gramaliauskis, vieno iš šioje vietoje nukankintųjų giminaitis. Kryžių pašventino Sedos parapijos klebonas kun. Virginijus Palionis.
Renginyje dalyvavo Mažeikių rajono savivaldybės (toliau – Savivaldybė) vicemerė Živilė Keršytė, Savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vedėja Rūta Končiutė-Mačiulienė, nužudytųjų giminaičiai.
Trumpai prisiminta istorija, apžvelgta kryžiaus atstatymo darbų eiga, sugiedotas Lietuvos himnas, dainavo Sedos kultūros centro folkloro ansamblis „Rėmolee“, vadovas Gintautas Griškėnas.
Prie kryžiaus atkūrimo, statymo, aplinkos tvarkymo ir šventinimo popietės organizavimo prisidėjo Savivaldybė, Šerkšnėnų seniūnija, Sedos kultūros centras, sediškė Genoveita Gricienė, žuvusiųjų artimieji.
Daugiau apie žuvusiuosius – www.mke.lt.
1941-06-25 Rupėkių k. sovietinio genocido vykdytojų sušaudyti šie gyventojai:
Jonas Baranauskas, g. 1905 m., Sedos gyventojas. Į Rupiekius atvežtas jau nukankintas, nebegyvas.
Kazys Brasas, g. 1909 m., sediškis stalius. Jo lavonas rastas perpjautu šonu ir nulaužta ranka.
Valerijonas Bučys, g. 1913 m. Kulšėnų k. Prie Sedos apšaudytas ir sulaikytas, labai kankintas, atpažintas tik iš drabužių.
Antanina Budrienė, g. 1901 m., prekybininkė. Ji, darydama tvarką eilėje prie parduotuvės, užsirišo baltą sukilėlių raištį. Jos lavonas rastas toliau nuo žudymo vietos nupjautomis krūtimis, išlupta akimi ir suskaldyta galva. Liko našlaičiai trys 5–12 metų vaikai.
Juozas Buta, 55 metų, mažažemis iš Dagių k. Jo kūnas rastas su daugybe mušimo žymių, sulaužyta ranka. Liko žmona su 4 vaikais.
Antanas Eibutis, g. 1910 m. Spurganų k. Mažeikių pašto telefonų ryšio monteris, komandiruotas į Sedą. Liko žmona, 6 metų duktė ir 3 metukų sūnus.
Andrius Kluoda, g. 1883 m., smulkus prekybininkas. Į Rupiekius atvežtas vos gyvas. Buvo įtartas kaip prijaučiantis sukilėliams.
Steponas Lukošius, g. 1910 m., Žydvario gyventojas. Jį rusams paskundė Butenis, nes Lukošienė jam nepardavė pieno.
Jadvyga Lukošienė, g. 1910 m., liaudies menininkė. Bėgo iš paskos šaukdama, kad paleistų vyrą, tai ir ją paėmė. Našlaičiai liko du vaikai: 6 mėnesių ir 3 metų. Liko sena Lukošiaus motina.
Antanas Mikalauskas, g. 1887 m., mažažemis. Suimtas už tai, kad jo namuose buvo sukilėlių štabas. Į Rupiekius kūnas nuvežtas be galvos, taip Grūstės kapinėse ir palaidotas. Šeima 1948 m. ištremta į Sibirą.
Stasys Petrauskas, g. 1913 m., iš Žadeikių kaimo. Puokės kaimo pienininkas. Atvyko į Sedą sužinoti naujienų ir buvo suimtas.
Tadas Ruika, g. 1912 m., Sedos malūno elektromonteris. Jau buvo sukilėlių sulaikytas kaip prijaučiantis bolševikams, bet ir raudonarmiečių nebepaleistas, nes šie įtarė, kad Ruika atvedė raudonarmiečius į pasalą.
Vincas Slušnys, g. 1903 m. Suimtas už tai, kad jo namuose rado medžioklinį šautuvą. Liko žmona ir 3 mėnesių sūnus.
Justinas Šveikauskas, g. 1886 m., telefonistas. Įtartas trukdęs bolševikų telefono ryšiams. Kūnas rastas su daugybe mušimo žymių.
Sedos pašto viršininkui Lopetai vieninteliam pavyko pabėgti iš budelių rankų. Tai jis ir pranešė apie suimtųjų likimą. Giminės žuvusiųjų kūnus palaidojo Sedos, Grūstės ir Tirkšlių kapinėse.
Metinių proga sušaudymo vietoje Rupiekių kaime 1942 m. Lukošienės giminaičiai pastatė kryžių.
Atgimimo metais Sedos sąjūdininkai jau sunykusį kryžių atnaujino, baltai nudažė, aptvėrė tvorele. Sedos mokytojai tėvas ir sūnus Niūniavos padarė Atminimo lentą.
1989 m. birželio 14 d. organizuotos gedulingos iškilmės Rupiekių kankiniams atminti, Sedos Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčios kunigas Algis Genutis aukojo šv. Mišias už žuvusiuosius ir pašventino Rupiekiuose esantį paminklą.
Vakario Jočerio nuotraukos
