Lietuvos valstybės dieną Biržiškių sodyboje Pailgočio kaime (Šilalės r.) atidengtas paminklinis akmuo pirmajai atkurtos Lietuvos valstybės Vyriausybei įamžinti, atminimui pasodinta ąžuolų alėja. Tai ne vieninteliai valstybingumo ženklai septynių vyriausybių susisiekimo ministro Jono Biržiškio tėviškėje.
Nuostabioje vietoje ant Ilgočio šlaito įsikūręs senovinis dvaras pastaraisiais dešimtmečiais atgimė tikrąja šio žodžio prasme: po šimtamečiais ąžuolais sutūpė nauji pastatai, prie jų plaikstosi Biržiškių giminės ir Šilalės krašto vėliavos, nuo koplytstulpio į visas puses žvelgia šventųjų skulptūros, žydi rožynai ir sklinda smagus J. Biržiškio draugų ir šeimos narių šurmulys.
Šioje gilią Lietuvos istoriją menančioje vietoje savi jaučiasi ir pirmosios atkurtos Lietuvos valstybės Vyriausybės nariai, vieninteliai iš visų vyriausybių susibūrę į klubą ir iki šiol nuolat bendraujantys. Rodydamas gražiai nuo kalniuko atsiveriančius Ilgočio upelio kraštovaizdžius, bičiulių „visų žmonių susisiekimo ministru“ vadinamas J. Biržiškis apgailestauja, kad kasmet tas būrelis mažėja – nebėra Algirdo Brazausko, niekada jau nebeatvyks Romualdas Ozolas, atsisveikinta su finansų ministru Romualdu Sikorskiu ir ryšių ministru Kostu Biruliu, sunkiai serga pirmoji premjerė Kazimira Prunskienė, metai nebeleidžia kaip jaunystėje lakstyti miškų ūkio ministrui Vaidotui Antanaičiui…
„Bet mes – dar vyrai oho! Ir mūsų klubo prezidentui Albertui Sinevičiui idėjų dar ilgai nepritrūks“, – įsitikinęs Jonas, Valstybės dieną pakvietęs susirinkti ne tik savo bičiulius, buvusius ministrus, bet ir Šilalės rajono bei Pajūrio seniūnijos visuomenės atstovus vidurdienį po šimtamečiais ąžuolais sugiedoti Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės, trimis patrankos šūviais pagerbti Lietuvą, Šilalę, pirmąją Vyriausybę ir pirmiesiems pasidžiaugti jai skirtais atminimo ženklais.
Proga tam šiemet neeilinė – pirmajai atkurtos Lietuvos Vyriausybei pavasarį suėjo 25-eri metai. Balandžio 10-ąją susirinkę į simbolinį posėdį Vyriausybės rūmuose vyrai aptarė atkurtos valstybės raidą, pasikeitė nuomonėmis apie dabartinę Lietuvos būklę, bet kalbos ir teliko kalbomis. O norėjosi kažko, kas ir po šimtmečių bylotų, kad Lietuvą kūrė žmonės. Taip ir sumanyta akmenyje įamžinti pirmosios Vyriausybės atminimą.
Kodėl šis valstybei svarbus ženklas paliktas būtent Biržiškių sodyboje, nereikia net klausti.
„Biržiškių giminė labai sena, visi jos nariai – istorinės asmenybės ir tą mes sutapatinome su Lietuvos istorija. O kad pirmosios Lietuvos Vyriausybės sudarymas yra reikšmingas istorinis faktas, niekas neabejoja. Kada nors tai pripažins ir istorikai“, – įsitikinęs Pranas Kūris, pirmosios Vyriausybės teisingumo ministras.
Klubo prezidentui A. Sinevičiui ir sodybos šeimininkui J. Biržiškiui nutraukus nuo paminklinio akmens baltą maršką, nuskamba plojimai, juos pakeičia „Lietuva brangi“, pajūriškių pedagogų sukurtos eilės, palinkėjimai sveikatos ir šilti rankų paspaudimai. O Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė pranešė gerą žinią – Registrų centre įregistruota naujoji miestelio gatvė pavadinta Stanislovo Biržiškio vardu.
Smagia vora laiminami ilgai laukto lietaus pasileido vyrai šį pavasarį sodintų ir jau gražiai sužaliavusių ąžuoliukų alėjon – ji irgi skirta pirmajai atkurtos Lietuvos Vyriausybei įamžinti. Medžiai, pasak J. Biržiškio, yra didžiausia vertybė, nes jie pragyvena ir žmones, ir pastatus. Jo tėtės Stanislovo Biržiškio gimimą 1900 metais senelis įamžino pasodindamas ąžuolą – dabar jo nė pats stambiausias giminės vyras neapglėbia.
Į devintą dešimtį įžengęs kalnakasybos inžinierius, 30 išradimų autorius, technikos mokslų daktaras J. Biržiškis ketvirtį amžiaus išlikusį pirmosios atkurtos Lietuvos Vyriausybės narių bendravimą vadina stebuklu.
„Visi mes buvome skirtingi, tačiau nesigilinome į ideologijas – mus vienijo profesionalus požiūris į darbą. Daugelis šios Vyriausybės narių dirbo ir kitose vyriausybėse, kai kurie – net šešiose ar septyniose, bet daugiau nė viena vyriausybė neįkūrė savo klubo ir nejaučia tokios bendrystės, kaip mes“, – džiaugėsi J. Biržiškis.
„Tai buvo ypač sunkus laikas, supratome, kad nuo mūsų vienybės, bendro darbo priklausys ir Lietuvos ateitis. Ir tai mus kažkaip privertė užmiršti savo ambicijas. Visi norėjome, kad Lietuva taptų laisva, laiminga ir turtinga. Suformavome tą viziją, padėjome jai pagrindą ir dėl to dabar jaučiamės atsakingi, mums įdomu, kaip ta vizija realizuojama“, – sodybos šeimininkui antrino klubo prezidentas A. Sinevičius.
Prekybos ministru anuomet dirbęs A. Sinevičius mano, kad susitelkti bendram darbui nori nenori jie turėjo dar ir dėl to, jog kartu su ūkio reforma vyko ir valstybės politinės santvarkos pasikeitimas, buvo sunku suderinti sprendimus, nuolat atsirasdavo tokių sunkiai įveikiamų kliūčių, kaip Rusijos paskelbta blokada. „Tačiau gerai buvo tai, kad kiekvienas galėjome laisvai priimti savo srities sprendimus, nereikėjo jų derinti su partijos vadovybe – turėjome laisvas rankas ir tuo džiaugėmės“, – tvirtino pirmosios atkurtos Lietuvos Vyriausybės narių klubo prezidentas.
Žemaitija pakilia nuotaika visada apdovanoja ir daugiau nei ketvirtį amžiaus Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filialui vadovavusį pirmąjį atkurtos Lietuvos žemės ūkio ministrą Vytautą Knašį. Jis iki šiol negali atsidžiaugti Šilalėje itin greitai išdalytais kolūkiais ir sėkmingai susikūrusiais šeimos ūkiais.
Knašys neslepia, kad privatizavimas ne visur buvo toks sėkmingas, daug žmonių dėl to iki šiol jaučia nuoskaudą dėl neteisingai padalyto turto.
„Žemaičiai kitokie, jie greitai įsikibo į savo žemę – gal tai ir charakteris lėmė. Jų namai pastatyti, sodybos sutvarkytos, gyvulių daug, nors žemė čia nėra tokia derlinga kaip Suvalkijoje, kur laukai akimis neparėpiami. Bet nedžiugina manęs tie pramoniniai ūkiai, nes kaimo ten neliko, žmonių nėra – išsiskirstė, išsivažinėjo, nes ir intereso gyventi ant žemės nebeliko“, – sakė pirmasis atkurtos Lietuvos žemės ūkio ministras, manantis, kad Lietuva galėjo geriau panaudoti Europos Sąjungos paramą – remti šeimos ūkius, kad išliktų kaimas.
Vaikštinėdamas žydinčių rožių apsuptais takais, buvęs pramonės ministras Rimvydas Jasinevičius prasitaria, kad tikėjosi, jog visa, kas gera, Lietuvoje vyks greičiau ir lengviau, tačiau procesai nėra tokie greiti, kaip jie kažkada manė.
Bet juk ir Lietuva dar jauna, ir valstybingumo ženklai, tarsi kokie kelrodžiai, joje dar tik statomi.
Daiva BARTKIENĖ
