Dėl katastrofiškai mažų žaliavos supirkimo kainų nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusiems šalies pieno gamintojams šiuo metu telieka tikėtis, kad į jų lūkesčius pagaliau atitinkamai sureaguos Briuselis ir pačios Lietuvos valdžia. Pieno gamintojai siekia, kad jiems būtų ne tik skirta finansinė parama iš ES ir nacionalinio biudžetų, bet ir priimti teisės aktai, ribojantys prekybininkų „apetitą“ gauti pelną kitų pienininkystės sektoriaus dalyvių sąskaita. Tačiau ką tik Jonavoje vykusiame Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos išplėstiniame posėdyje dalyvavusi žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė priekaištavo Seimo Ekonomikos komitetui, kuriame įstrigo dar metų pradžioje pateiktas naujos redakcijos Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektas, kuris turėtų užkirsti kelią didelę rinkos galią turinčių prekybininkų nesąžiningiems veiksmams.
„Ūkininko patarėjas“ Seimo Ekonomikos komiteto pirmininką Remigijų ŽEMAITAITĮ paprašė pakomentuoti aplinkybes, kodėl įstatymo projektas nebuvo įtrauktas į Seimo plenarinio posėdžio darbotvarkę pavasario sesijos metu, bei atsakyti, kokio efekto galima tikėtis, jei netrukus dirbti vėl susirinksiantis Seimas naująjį dokumentą priims.
– Kaip žmogus, puikai suprantantis ūkininkų situaciją ir lūkesčius, žinoma, būčiau už naujos redakcijos Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo priėmimą. Tačiau kaip politikas ir teisininkas konstatuoju, kad projekto idėjos prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms ir kitoms Bendrijos nuostatoms, kurios draudžia riboti prekių ir paslaugų antkainius bei reklamą. Rugsėjo antrąją dekadą įstatymo projektas Seime bus pradėtas svarstyti, tačiau abejoju, ar parlamentarai balsų dauguma jam pritars. Nebent daliai pataisų. Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymu norima uždrausti vadinamąjį „lentynų mokestį“, kai prekybininkai reikalauja papildomai susimokėti už produktų išdėstymą pirkėjo akių aukštyje. Tam būtų galima pritarti. Tačiau tikėtina, kad Europos Teisingumo teismas, jei jam bus pasiskųsta, tokį ribojimą pripažintų konkurencijos ir reklamos ribojimu. Taip pat būtų galima pritarti reikalavimui uždrausti prekybininkams spausti partnerius įsigyti prekių, paslaugų ar turto iš mažmeninės prekybos įmonės nurodytų trečiųjų asmenų.
Taigi jeigu dokumentas būtų priimtas, galima prognozuoti, kad pasipils skundai Teisingumo teismui ir Lietuvai teks mokėti nemažas baudas. Iš kieno kišenės tai bus daroma – įstatymo kūrėjų ar ūkininkų?
Pavasarį pateikti dokumentą visuotiniam svarstymui nesuspėjome, nes su savo išvadomis vėlavo pati Vyriausybė, be to, ji nėra parengusi tvarkos, kaip priimtas teisės aktas būtų įgyvendinamas.
Atvirai tariant, susidaro įspūdis, kad žemės ūkio ministrė atstovauja tikrai ne pieno gamintojų interesams. Štai jos iniciatyva priimtas Pieno rinkos reguliavimo įstatymas jau atsisuka prieš ūkininkus, nes žaliavinio pieno kaina nukrito dar trimis centais. Tad kyla klausimas, ar sąmoningai nebuvo pasitarnauta didiesiems pieno perdirbėjams ir užsienio gamintojams? Mat nustačius bazinę supirkimo kainą 12–13 euro centų už kilogramą pieno ir ūkininkui pasirašius sutartį su perdirbėju, kad ši kaina dvejus metus nesikeis, ji tikrai nesikeis ir tuomet, jei per tą laikotarpį pasaulio rinkose žaliavinis pienas ims brangti.
Taip pat šis įstatymas reikalauja, kad esą perdirbėjai pirmiau privalo supirkti visą žaliavinį pieną iš Lietuvos ūkių, o tik paskui gali įsivežti iš svetur. Penkioms Lietuvoje „madas“ diktuojančioms pieno perdirbimo įmonėms tikrai nebus sunku susitarti, kad daugiau kaip 13 euro centų už kilogramą jos nemokės. Ir vargu ar šiuo atveju perdirbėjus pavyks apkaltinti karteliniu susitarimu, nes jie turės savų įrodymų apie patiriamus kaštus.
Mano galva, visų pirma Žemės ūkio ministerija turi liautis skirti milijonines paramos sumas turtingiausiems agroverslininkams ir situacija savaime pagerės. Štai ką tik vyko šaukimas jaunojo ūkininko įsikūrimo paramai gauti. Kažkodėl ją gavo tik stambiausių, turtingiausių ūkininkų vaikai. Vien Šilalės r. šeši tikrai sunkiai besiverčiantys ir technikos neturintys jaunieji liko už borto. Jeigu šiems jauniems žmonėms būtų suteikta galimybė įsigyti po gerą traktorių, atitinkamai sumažėtų ir jų gaminamo pieno savikaina bei pavyktų bent šiek tiek uždirbti daugiau.
„ŪP“ korespondentė
Rasa PRASCEVIČIENĖ
